„Pilis“ pasakoja apie tris moterų kartas – trylikametę Moniką, jos mamą Jolantą ir senatvine demencija sergančią močiutę, kurios persikelia gyventi į Dubliną. Jolanta yra profesionali pianistė, bet dirba žuvies fabrike, o Monika svajoja tapti dainininke. Kartą jos pakviečiamos pagroti Pilyje. Monika tiki, kad tai gali būti jų „laimingas bilietas“, bet Jolanta koncertuoti atsisako. Kad gautų pinigų kelionei Monika nusprendžia pagrobti savo pačios močiutę...
„Scenarijų rašiau trejus metus. Jis vystėsi, keitėsi, bet tai jau, matyt, mano bruožas – pradėti rašyti vieną istoriją, o baigti rašyti kiek kitaip. Tačiau pasiruošimas, palyginus su „Amžinai kartu“ [debiutinis L.Lužytės ilgametražis filmas] sekėsi geriau, į produkciją išėjome daug greičiau.
Filme daug autentikos iš lietuvių gyvenimo svečiose šalyse, sunkumų, su kuriais susiduriama, nes reikia nuo kažko pradėti, kažkaip imti stotis ant kojų naujoje vietoje. Tačiau filmas vis dėlto labai universalus. Apie žmogų, jo svajones ir ambicijas tų svajonių siekti. Ir ta, kuri tų svajonių siekia, šįkart yra trylikametė mergaitė“, – sakė L.Lužytė.
Jau rašydama „Amžinai kartu“ scenarijų L.Lužytė tegė žinojusi, kuriems aktoriams bus skirtos rolės. Situacija nedaug skyrėsi ir šį kartą: „Labai anksti pradėjau ieškoti aktorių. Gabijos Jaraminaitės, žinoma, ieškoti nebereikėjo, nes su ja jau ne kartą dirbau. Su Jūrate Onaityte kalbėtis pradėjau scenarijaus rašymo vidury – nufilmavome bandymą ir toliau scenarijų rašiau jai. Barborą Bareikytę taip pat atradau labai anksti, o tada meldžiausi, kad ji nustotų augti“, – juokėsi režisierė.
Ji taip pat džiaugėsi darbu su airių operatoriumi Michaelu Lavelle: „Jis puikus operatorius, labai kolegiškas, niekada nepasiduodantis. Aš esu perfekcionistė, bet Michaelas net didesnis perfekcionistas už mane. Mudu ilgai ieškojome bendros vizijos, nes filmą gali filmuoti šimtu skirtingų būdų – užtruko, kol tą viziją atradome, bet dabar jau užtenka tik vienas į kitą pasižiūrėti ir iškart aišku, kaip filmuosime. Apskritai, komanda puiki – airiai labai draugiški, į lietuvišką kino aikštelę atnešė „fejerverkų“.
„Pilis“ yra pirmasis lietuvių ir airių bendros gamybos filmas, filmavimo darbai taip pat vyko abiejose šalyse.
Kaip teigė prodiuseris Kęstutis Drazdauskas, kuriant filmą išbandymų netrūko: „Iššūkių buvo daugybė, pradedant tuo, kad tai dvi skirtingos teisinės sistemos ir vien todėl paprasti dalykai gali tapti labai komplikuoti. Bet turime puikią komandą, su kuria visi iššūkiai yra įveikiami.“
Paklaustas, kada filmas turėtų pasiekti žiūrovus, K.Drazdauskas sakė, jog šiuo metu turi du scenarijus: „Pirmasis – optimistinis. „Apmontuotą“ filmą planuojame turėti jau spalio mėnesį ir pateikti jį Berlyno kino festivalio atrankai. Jei pavyktų patekti į konkursinę programą, spartintume postprodukciją. Jei šis planas neišdegtų, tuomet postprodukcijos procesas vyktų lėčiau“, – kalbėjo K.Drazdauskas, pridūręs, jog nepatekus į Berlyną, filmas bus teikiamas Kanų kino festivaliui.
Koprodiuseris Davidas Collinsas antrino K.Drauzdauskui, sakydamas, jog kūrybinės grupės tikslai ambicingi ir filmo pradžios stotele, tikimasi, taps prestižinis kino festivalis.
„L.Lužytė ir kaip režisierė, ir kaip scenaristė yra labai talentinga. Perskaitęs scenarijų, pagalvojau, kad jis puikus – tai labai jautri, talentingai papasakota istorija, aktuali šiandien. Airijoje yra daugybė lietuvių. Nuo tada, kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę, į Airiją gyventi atvyko beveik 100 000 lietuvių“, – sakė D.Collinsas, palyginęs „Pilį“ ir L.Lužytės režisūrą su Andrea'os Arnold ir Lynne Ramsay filmais.
Moniką suvadinusiai 13-etei Barborai Bareikytei tai jau antrasis vaidmuo – pernai ji nusifilmavo Tomo Vengrio „Gimtinėje“. Paklausta, kiek bendro tarp jos ir Monikos, personažės, kurią vaidina „Pilyje“, B.Bareikytė teigė: „Dabar mes esame labai skirtingos, todėl iš pradžių buvo sunku, turėjau personažą „palengvinti“, nesudramatizuoti kai kurių scenų ir situacijų. Tačiau netrukus supratau, kad Monika primena mane mažą. Būdama maža labai savimi pasitikėjau, buvau laisva, siekdavau savo tikslų ir svajonių. Tačiau kurdama personažą stengiuosi ne į jį sudėti savo patirtis, bet įsigyventi į patį personažą. Kad ne personažas ateitų į mane, bet aš ateičiau į jo gyvenimą.“
B.Bareikytė pasakojo, jog filmavimo metu netrūko vaidybinių iššūkių, tačiau ypač daug darbo pareikalavo scenos, kuriose teko dainuoti: „Turėjau išmokti tris dainas, viena iš jų buvo „Lacrimosa“. Tai man buvo didelis iššūkis – turėjau mokytojus, kurie man padėjo mokantis dainuoti. Dainuojant kitą dainą, „Aleliuja“, kuri yra svarbiausia filmo daina, iššūkiu tapo ne dainavimo technika, bet užduotis „pakrauti“ dainą stipria emocija. Prieš šias dalis labai jaudinausi“, – sakė B.Bareikytė.
Jaunąją aktorę gyrė ir jos kolegės – Jūratė Onaitytė bei Gabija Jaraminaitė, kurios tvirtino: B.Bareikytė dirba kaip tikra profesionalė.
G.Jaraminaitė su L.Lužyte dirba jau trečią kartą – ji yra sukūrusi vaidmenis režisierės filmuose „Jau puiku, tik dar šiek tiek“ (2009) ir „Amžinai kartu“ (2015). Tačiau aktorė teigia, jog visi trys projektai labai skirtingi ir juos palyginti sunku: „Kiekvieną kartą stengiuosi pamiršti, kas buvo, nesistengti nieko pakartoti. Ateinu į naują projektą, kur manęs laukia nauja tema ir nauji iššūkiai. Niekas niekada nėra taip pat. Bet yra labai brangu, kai tavimi režisierius taip pasitiki, kad kviečia jau į trečią filmą. Tai tikrai labai daug reiškia.“
Pirmą kartą su L.Lužyte dirbusi J.Onaitytė teigė, jog L.Lužytė – labai jautri, aktoriams dėmesinga ir reikli režisierė: „Man patinka jos darbo metodas. Kai jau dirbam, tai dirbam. Be jokių anekdotų, uždelsimų. Jos darbo ritmas ir tempas man tinka, negaištame kūrybai paskirto laiko kitiems dalykams.
Scenarijus man labai patiko. Dar, ačiū Dievui, nebuvau susidūrusi su šia liga, kuria serga mano personažė, svarsčiau, kaip būtų geriau tai realizuoti. Domėjausi demencija sergančiais ligoniais, skaičiau, žiūrėjau filmuotą medžiagą. Tai reikalavo pakankamai daug koncentracijos, emocinio pasiruošimo – kartais personažas išgyvena emocinį piką, o kartais yra lyg visai ne čia. Ši kaita buvo pakankamai sudėtinga“, – kalbėjo J.Onaitytė.
