Nors per tris Nepriklausomybės dešimtmečius Lietuvoje pasirodė ne vienas partizanų temai skirtas vaidybinis bei dokumentinis filmas, išleista gausybė atsiminimų knygų, taip pat mokslinių studijų bei grožinių kūrinių, tačiau „Poetas“ prabyla iš kiek kitos perspektyvos ir sujaukia išskaidrėjusį, vien herojiškais potėpiais tapomą pasakojimą apie pokarį.
Pasak režisieriaus Vytauto V.Landsbergio, „į šį filmą galima žiūrėti kaip į tam tikrą patyriminį įvykį, galimybę išgyventi universalią, bendražmogišką dramą, visiškai nepriklausomą nuo laikmečio. Tai pretekstas susitikti su savo demonais ir kartu pasitikrinti save – kas aš būčiau šioj dramoje?“.
Prieš pat didžiąją premjerą su filmo „Poetas“ režisieriais pasikalbėjome apie išdavystės kainą ir herojišką partizanų mitą, kūrybą ir moralę, pokario traumas bei susitaikymą.
– Laisvės kovų istorija jau yra tapusi svarbia mūsų tapatybės dalimi. Ji yra tai, kuo galime didžiuotis, į ką atsiremti, iš kur imti pavyzdį. Tačiau šiame savo filme jūs tartum žengiate žingsnį atgal ir dėmesį sutelkiate ne į herojinį pasakojimą, bet išdavystės istoriją. Tad kaip naujai laisvės kovų istorija atsiskleidžia per žinomo poeto K.Kubilinsko istoriją?
Vytautas V.Landsbergis: Visų pirma, tai nėra filmas apie K.Kubilinską. Tai partizaninės tematikos filmas, sukurtas remiantis Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščiu bei KGB medžiaga ir jame aiškinamasi išdavystės tema. Mums buvo svarbu panagrinėti, kas gi nulemia skirtingus žmonių pasirinkimus tomis sudėtingomis pokario aplinkybėmis, kuomet vieni nedvejodami išeina į mišką, o kiti mėtosi, svarsto, gudrauja, bando išsisukti, o galiausiai išduoda.
Iš partizano Dzūko aprašytos K.Kubilinsko istorijos imame kai kuriuos motyvus, siužetines linijas. Ir nors juostoje ne kartą nuskamba būtent šio poeto eilėraščiai, tačiau pagrindinio veikėjo netapatiname su juo. Filmo personažas yra Kostas Skinkys – tai tiesioginė nuoroda į K.Kubilinską ir jo bendražygį poetą Algirdą Skinkį – išdavystės metu jiedu veikė kartu. Tačiau filme yra vienas asmuo, per kurį ir bandome nagrinėti išdavystės etimologijos problemą.
Pirmame plane pasirodo paprastesnis žmogus, kurį gena ne aukšti idealai, bet noras žūtbūt išlikti. Ir tai taip pat yra mūsų tapatybės dalis.
Savo klausime iškeliate prielaidą, kad filme pasakojama istorija nėra heroizuojanti. Tačiau ji yra heroizuojanti ir laisvės kova čia rodoma kaip didvyriškas pasišventimas kovai už laisvę. Bet tai yra tolimesniame plane. Tuo tarpu pirmame plane pasirodo paprastesnis žmogus, kurį gena ne aukšti idealai, bet noras, žūtbūt, išlikti. Ir tai taip pat yra mūsų tapatybės dalis, tik gerokai mažiau nagrinėta.
Giedrius Tamoševičius: Mes kūrėme vaidybinį filmą ir būtent tai leido laisviau traktuoti istoriją. Tačiau, iš kitos pusės, daug dirbome su dokumentine medžiaga, archyvais, autentiškais to meto liudijimais, siekdami, kad filmas būtų tikroviškas ir neprasilenktų su istorine tiesa.
Kuriant personažus, norėjosi pokario tikrovę perkelti į tikrų žmonių gyvenimus – ne herojų, bet gyvų asmenų, gebančių džiaugtis ir pykti, liūdėti ir jaustis pažeidžiamais. Nesvarbu ar tai partizanas, ar išdavikas – kiekvienam yra būdingi žmogiški jausmai.
Nesvarbu ar tai partizanas, ar išdavikas – kiekvienam yra būdingi žmogiški jausmai.
Įdomu buvo panagrinėti, kaip okupacinei sistemai traiškant žmonių likimus, jie galiausiai renkasi vieną ar kitą kelią. Kažkam tik skverną prignybė, o kažkas įsipainiojo į tokius sudėtingus manipuliacijų žaidimus, kad nebesugebėjo išnešti sveiko kailio ir ėjo į kompromisus su savo sąžine ir morale.
– Apie šį filmą nemažai kalbama dar jam net nepasirodžius. Tiesa, keletą pozityvių komentarų teko girdėti iš jį mačiusių žinomų žmonių, kurie viešai išreiškė savo susižavėjimą. O ar kritikos nesulaukėte už tai kad „rodote partizanus ne taip, kaip dera“?
Vytautas V.Landsbergis: Sulaukėme. Ir daugiausia mums kliūna už tai, kad kuriame filmą apie „išdaviką“, tuo tarpu apie daugybę partizanų – vadų bei eilinių kovotojų – tikrų herojų, filmai dar nepastatyti. Ir tada supranti, kad čia susiduriame su tam tikru mąstymo infantilumu, kai norima matyti išimtinai geruosius pavyzdžius, „partizanus šaunuolius“.
Tokių filmų esu sukūręs jau ne vieną. Tarkime, pastarasis šios tematikos mano darbas „Vanago portretas“ buvo skirtas Adolfui Ramanauskui-Vanagui, kuriame ir rodau gerą, gražų, šviesų, herojišką partizaną su visa pagarba ir visais jo kentėjimais. Tai, galima sakyti, paminklas šiam legendiniam laisvės kovotojui.
Dramoje turi būti ir angelai, ir demonai, ir kiekvienas jų privalo sušokti savo šokį.
Filmo „Poetas“ pradinė idėja taip pat kilo nuo Vanago. Bet paskui pamačiau, kad jo portrete per mažai dramaturgijos. Juk nukankinimas nėra drama – tai išorės veiksnys. Tuo tarpu tikroji drama – yra vidinis dalykas, kai matoma žmogaus dvejonė ar tokie jo poelgiai, kurių iš jo nesitikėtum.
Šia prasme Vanago, Daumanto ar Dzūko biografijose nėra to netikėtumo momento. Jie lekia kaip strėlė į taikinį: pasirinkę kovą ir mirtį už tėvynę, jie labai nuosekliai ir kryptingai vykdo prisiimtą įsipareigojimą. Šitokie pavyzdžiai gražiausiai yra paliudyti dokumentikoje. Tačiau vaidybiniam kinui ir jo dramaturgijai to per maža. Čia turi būti ir angelai, ir demonai, ir kiekvienas jų privalo sušokti savo šokį.
Giedrius Tamoševičius: Svarbus yra ir žiūrovo tapatinimosi klausimas. Juk jei nesijauti esąs herojus, užtikrintas dėl savo pasirinkimų ir pasirengęs viską, kas brangu, paaukoti, tuomet visa ta laisvės kova atrodo viršžmogiška, nereali. Ką tuomet tokiam kreivam, šleivam ir silpnam mąstyti, kaip gyventi šalia tokių titanų? Ir jei nesi toks tvirtas kaip Vanagas, ar tai reiškia, kad esi antrarūšis? Bet argi ne dauguma tokių ir esame? Ir ką tuomet mums daryti? Su kuo tapatintis?
Jei nesi toks tvirtas kaip Vanagas, ar tai reiškia, kad esi antrarūšis? Bet argi ne dauguma tokių ir esame? Ir ką tuomet mums daryti?
Filmavimo darbus pradėjome dar prieš aktyvius karo veiksmus Ukrainoje. Tuomet atrodė, kad scenarijus vietomis yra ant tam tikros tolerancijos ribos. Pavyzdžiui, partizanų vadas Tauras Kostui sako: „Dar ruskiui rašysi, tuomet bus bloga.“ Prieš metus šią frazę būtume girdėję vienaip, tačiau dabar jos prasmė jau yra visai kitokia. Todėl keista ir baugu, bet šis filmas pasirodo pačiu laiku ir nors jame pasakojama apie įvykius, nutikusius daugiau nei prieš septynis dešimtmečius, tačiau karas Ukrainoje rodo, kad pasirinkimo problema yra čia pat ir kaip niekada aktuali.
– Tačiau būtent Ukrainos karo kontekste jūsų filmą galima interpretuoti ir labai jautriai skambančia fraze – „ne viskas taip vienareikšmiška“. Jūs renkatės rodyti ne tik juodą ir baltą, bet ir atspalvius, kurie ne visada yra patogūs, priimtini, malonūs. Tad ar tokiame kalbėjime nėra tam tikrų rizikų, galimybės užsivelti interpretacijose ir net tam tikroje sofistikoje?
Vytautas V.Landsbergis: Į šį filmą galima žiūrėti kaip į tam tikrą patyriminį įvykį, galimybę išgyventi universalią, bendražmogišką dramą, visiškai nepriklausomą nuo laikmečio. Tai pretekstas susitikti su savo demonais ir kartu pasitikrinti save – kas aš būčiau tokioje dramoje?
Taline vykusiame festivalyje, kur buvo šio filmo premjera ir dalyvavo komisijos nariai iš įvairių pasaulio šalių, įdomu buvo stebėti, kaip užsieniečiai mato šią istoriją. Atrodė, kad gal pokario problema yra vien mūsų – Baltijos bei Rytų Europos šalių gyventojų – trauma ir skaudulys. Tačiau po filmo sulaukėme nemažai teigiamų vertinimų ir nuomonių, kad ši istorija yra ir apie juos. Ar žmogus gyvena Izraelyje, ar Lotynų Amerikoje – visur egzistuoja diktatūros bei terorizmo grėsmė, tad ir žmogaus apsisprendimo klausimas gali ištikti labai netikėtai.
Ši kova ir išbuvimas iki galo jau yra konkretaus žmogaus apsisprendimas ir tai dera vertinti kaip herojiškumą.
Iš pokario istorijos matome, kad apsisprendimą neretai nulemia tiesiog susiklosčiusios aplinkybės. Štai Adolfas Ramanauskas-Vanagas į mišką pasitraukia tuomet, kai sovietų saugumo yra pradedamas verbuoti ir supranta, jog išsisukti nebepavyks. Taip pat ir daugybė jaunų vyrų pirmaisiais metais partizanaut išėjo tiesiog vengdami priverstinio tarnavimo Raudonojoje armijoje. Nebuvo taip, kad noriai žmonės rinkosi pasipriešinimo kelią: juk daugelis matė, kad vidutinis partizanavimo laikas tėra vos pusmetis. Taip pat ir Lietuvos laisvės idėja – nors pradžioje ja tvirtai tikėta, tačiau netrukus pamatyta, kad tai tėra miglotos ateities viltis ir ne daugiau.
Nepaisant šių dviejų – savosios gyvybės ir šalies laisvės – prastų perspektyvų, žmonės ėjo šiuo keliu, nes tiesiog nebuvo kito pasirinkimo. Šia prasme – ir tai matome Ukrainoje – žmoguje įsijungia aukštesnis matmuo, kai asmeninis likimas yra mažiau svarbus, nei tėvynės ateitis. Tuomet ši kova ir išbuvimas iki galo jau yra konkretaus žmogaus apsisprendimas ir tai dera vertinti kaip herojiškumą.
Taikos sąlygomis būti didvyriu ir kalbėti apie pasiryžimą ginti savo šalį iki paskutinio kraujo lašo tėra graži teorija.
Vis dėlto, taikos sąlygomis būti didvyriu ir kalbėti apie pasiryžimą ginti savo šalį iki paskutinio kraujo lašo tėra graži teorija. Viskas gali pasikeisti tuomet, kai tavo miesto gatvėmis ima važiuoti priešo tankai. Kraštutinėmis situacijomis be galo sudėtinga yra numatyti žmogaus veiksmus. Tad į šį filmą galima žiūrėti kaip į testą, galimybę permąstyti savo santykį su savimi pačiu: gal aš neturiu kario dvasios, nesu drąsus, tačiau svarbu nenupulti tiek, kad kitų, o ir savo paties gyvenimą paversčiau pragaru. Šia prasme Kosto pavyzdys yra rimtas egzaminas mūsų pačių tapatybei išbandyti ir kartu pastiprinti ją gerąja – partizaniškąja – linkme.
– Kartu filmas kviečia ne tik pripažinti savo silpnumą, žmogiškumą, bet ir susitaikyti su tam tikrais istorijos vingiais, nepatogiais, nemaloniais pavyzdžiais. Vis dar mokomės pripažinti dalies lietuvių dalyvavimą žydų žudynėse. Dabar – susitaikyti ir su tuo, kad tarp partizanų buvo ir išdavikų, ir nusikaltimus prieš civilius gyventojus vykdžiusių asmenų.
Vytautas V.Landsbergis: Karas ir pokaris yra kolektyvinė mūsų tautos trauma. Jei tautą įsivaizduotume kaip vaiką, tai pirmas žingsnis į pagijimą, visų pirma, yra meilė: vaiką reikia girti, tapšnoti jam per petį ir sakyti, kad jis gabus ir talentingas. Štai kodėl kelis dešimtmečius kalbėdami apie laisvės kovų istoriją, visų pirma, kalbėjome tokia „paglostomąja“ retorika – viskas su mumis gerai, mūsų tauta turėjo puikių vadų, nuotraukose išlikę vien šviesūs partizanų veidai ir tai yra mūsų tikrasis genofondas. Ir tai, be jokios abejonės, yra tiesa.
Karas ir pokaris yra kolektyvinė mūsų tautos trauma.
Tačiau kai imi įdėmiau įsižiūrėti į tą istoriją bei nuotraukas, gali pamatyti ir ne tokį jau vienplanį vaizdą. Teko bendrauti su vienu žmogumi, kuris savo namuose slėpė savo mamos – ryšininkės nuotraukas. Žiūri į tuos jaunus, gražius, bičiuliškai nusiteikusius vyrus ir iš pasididžiavimo net sąla širdis. O tuomet žmogus beda pirštu į vieną veidą – šitas išdavė du savo draugus, į kitą – išžudė dešimt partizanų... Sunku patikėti, sunku pripažinti, bet tai irgi yra tiesa.
Tad dabar, atglostę tą paauglį ir pastatę paminklą laisvės kovotojams, galime eiti šiek tiek giliau. O čia jau prasideda rimtos dramos, kurios nebėra tokios vienareikšmės ir monolitinės. Ačiū Dievui, turime nesusitepusių kovotojų, bet kiek yra tokių partizanų, kurie sudvejojo, legalizavosi, o paskui buvo užverbuoti, kuriuos perlaužė ir privertė tapti išdavikais. Tai atskira ir labai skausminga tema. Išties kare yra daug nenumatytų, nenuspėjamų, neprognozuojamų situacijų, kurias išsaugo žmonių bei tautos atmintis ir jos palieka pėdsakus.
Giedrius Tamoševičius: Istoriją svarbu pamatyti iš įvairių perspektyvų ir sugebėti kalbėtis net ir apie tai, kas mums gal nepatinka. Tai būdas sveikti nuo patirtų traumų ir išgyvenimų. Pripažinti ir susitaikyti.
Štai istorija iš mano šeimos. Kaime daugelis jaunuolių ėjo į mišką. Susiruošė ir mano dėdė. Tačiau kaip tik prieš jam išeinant su keliais draugais, namuose lankėsi autoritetingas prosenelio brolis ir jis tiesiog mano dėdės neišleido į mišką. Tie du draugai išėjo, bet jau po savaitės buvo žuvę. Tuo tarpu dėdė liko gyventi ne tik su kalte, tačiau ir dėme, kad paliko savo draugus. Tad namai, kuriuose yra partizanavusių, šiandien turi kuo didžiuotis. O visi kiti? Ir ar jų apsisprendimas paverčia juos ne-savais?
Vytautas V.Landsbergis: Štai kodėl šį filmą kūrėme ne kaip atsakymą, bet kaip klausimą. Ar čia gerai, ar blogai – nėra tokio atsakymo. Kiekvieno žmogaus individualus veikimas ir yra jo atsakymas. Štai K.Kubilinskas pasirinko tokį kelią ir mes galime žiūrėt, kur link tai jį atvedė. Bet tam, kad kolaboravimas ar išdavystė būtų atmesti kaip nedori, nemoralūs pasirinkimai, reikia tai išnagrinėti, išsiaiškinti, kodėl ir kaip tai įvyksta.
Kiekvieno žmogaus individualus veikimas ir yra jo atsakymas. Štai K.Kubilinskas pasirinko tokį kelią ir mes galime žiūrėt, kur link tai jį atvedė.
Šia prasme Kosto pavyzdys yra unikalus ir be galo stiprus. Juk per savo trumpą gyvenimą jis sugebėjo atlikti tris skirtingus vaidmenis ir visur tapo klasiku – štai koks talentas. Užtenka prisiminti, kad pradžioje jis šlovino tarybų šalį ir jo eilės buvo labai gerai vertinamos. Išėjęs į mišką, jis susitapatino su partizanais ir rašė jiems. Beje, yra devyniasdešimt kelių procentų tikimybė, kad „Palinko liepa šalia kelio“ yra K.Kubilinsko eilės. Maža to, jo tekstą „Raudonasis rojus“ partizanai spausdino savo spaudoje net ir po to, kai poetas įvykdė kruviną išdavystę.
O po to jis atsidėjo išimtinai vaikų literatūrai ir net stipriai gerdamas bei nerdamas į klaikias būsenas, apie kurias savo atsiminimuose rašo Romualdas Granauskas, Kostas sugeba sukurti šedevrus, kurie iki šiol yra nepralenkiama mūsų vaikų literatūros aukso lobyno dalis. Vaikiškas pasaulis tampa ta siaura teritorija, kur jis, neišsipildęs kaip suaugęs žmogus, tegali reikšti savo neabejotiną talentą. Štai koks paradoksas ir kokia drama...
– Kaltinamąjį žodį savo dienoraštyje K.Kublinskui parašęs L.Baliukevičius-Dzūkas šitaip įvardijo to meto intelektualų trypčiojimus: „Retas iš mūsų intelektualų gali pasiryžti už tėvynės laisvės idėją mirti. Sumiesčionėjo jie kažkaip, susmulkėjo. Jie sutiktų geriau apspjauti dabar tėvynę, o paskui už tai atgailauti, kad tik dabar nežūtų“. Kaip mums gyventi su šitokia ano meto šviesuomenės laikysena ir kolaboravimu neretai prisidengiant net aukštais tikslais? Ką daryti su tokių veikėjų kūryba?
Vytautas V.Landsbergis: Turime svarstyti, kaip elgtis su šiuo reiškiniu. Žinoma, lengviausias būdas būtų išmesti ir nesukti dėl to galvos – tai ne mūsų ir taškas. Tačiau tokiu atveju, reikia drausti dainuoti ir „Palinko liepa šalia kelio“, nes tai „neteisingomis aplinkybėmis“ sukurta daina.
Gerą pavyzdį yra minėjęs ir Giedrius. Europoje yra nemažai pastatų, kuriuos sukūrė fašizmui simpatizavę architektai. Sekant ana logika, tokius pastatus reikėtų griauti. Bet jie stovi, nes yra ne tik paveldo objektai, bet ir istorijos dalis. Tad tai yra labai plati tema, bet jei jau bandome į reiškinį žiūrėti objektyviai, turėtume jį vertinti dviem –moralės ir kultūros – aspektais.
Jei jau bandome į reiškinį žiūrėti objektyviai, turėtume jį vertinti dviem –moralės ir kultūros – aspektais.
Kalbant apie K.Kubilinsko vaikų literatūrą, tai nei „Bebenčiuko“, nei „Molio Motiejuko“, nei „Katinėlio su gaidžiu“ atsisakyt ir išmesti negalime, nes tai vieni kokybiškiausių kūrinių mūsų vaikų literatūroje. Tačiau lydraštis prie jo tekstų yra būtinas, nes atskleistų šios asmenybės dvilypumą. Tokiu būdu minusą galėtume paversti pliusu ir kviestume jaunus žmones mąstyti apie pasirinkimų sudėtingumus, o ne gyventi su rožiniais akiniais, galvojant, kad poetai yra labai geri dėdės. Tačiau juk gyvenimas yra gerokai komplikuotesnis...
Giedrius Tamoševičius: Svarbu kiekvieną atveji vertinti individualiai. Tačiau apie Antaną Venclovą filmo taip pat nepavyktų pastatyti – jo istorijoje viskas labai nuoseklu ir aišku. Tuo tarpu Salomėja Nėris – neabejoju, dar laukia savo režisieriaus, nes jos drama ir tragedija – aukščiausios įtampos ir skausmingumo. O ir poezija – aukščiausios prabos.
Vytautas V.Landsbergis: Štai kur slypi didžiausias paradoksas: naivus žmogus ar net niekšas gali sukurti aukšto lygio kūrinius. Gal tokiu būdu per atgailą vyksta kūrybinis žmogaus išsiskleidimas?
Giedrius Tamoševičius: Arba atvirkščiai: iki lemtingo sprendimo žmogus gali sukurti labai reikšmingų kūrinių, o po to, žiūri ir nebesupranti, kas įvyko, nes, rodos, tai jau sukurta kito žmogaus.
Pokaris buvo individualus egzaminas kiekvienam, todėl visi ieškojo savito būdo gyventi tose aplinkybėse, kokias padiktavo laikas.
Vytautas V.Landsbergis: Pokaris buvo individualus egzaminas kiekvienam, todėl visi ieškojo savito būdo gyventi tose aplinkybėse, kokias padiktavo laikas. Daugeliui tai buvo skausmingų ir žūtbūtinių dilemų metas. Pavyzdžiui, dabar analizuoju vieno partizano istoriją. Jis turėjo tris vaikus, tačiau ryžtingai patraukė į mišką. Po kurio laiko suprato, kad kaip tėvas turi atsakomybę ir prieš savo šeimą, todėl legalizavosi ir grįžo į civilinį gyvenimą. Tačiau neilgai trukus pačių partizanų jis buvo likviduotas už priesaikos sulaužymą. Bet ar galima jį vertinti kaip išdaviką? Jis juk pasirinko žmogišką kelią – tarnystę savo vaikams. Argi tai nusikaltimas?
Man rodos, mes iki galo vis dar nesame apverkę to laiko, išraudoję visų skausmingų netekčių, kurios įvyko dėl pačių įvairiausių priežasčių – išdavysčių, manipuliavimo, apgavysčių ar paprasčiausios klaidos. Tad pokario trauma vis dar tęsiasi, nes mes nenorime matyti, nedrįstame pripažinti buvus ir kitokių pasirinkimų.
– Grįžkime prie K.Kubilinsko istorijos. Juk, tiesą sakant, jis tiesiog norėjo rašyti, rašyti taip, kaip nori pats, tuo tarpu iš visų pusių buvo spaudžiamas rašyti taip, kaip reikia kažkam kitam. Filme yra net toks epizodas, kai partizanas jo klausia: „Jiems rašai ar mums?“ Šia prasme gal jį galima traktuoti kaip aplinkybių auką?
Vytautas V.Landsbergis: Filme jį rodome kaip žmogų, dvipoliame pasaulyje bandantį kaip nors išsisukti ir kuo ilgiau uždelsti vienos iš pusių pasirinkimą. Rinkdamas medžiagą filmui apie A.Ramanauską-Vanagą, radau labai įdomų paliudijimą: kai Vanagas savo nėščią žmoną lydėjo į sunkvežimį, vežantį ją į Vilnių gimdyti, tame kėbule atsitiktinai buvo ir jau užverbuotas K.Kubilinskas. Jis, be abejo, žinojo, kas yra Vanagas, tuo tarpu pastarasis dar nežinojo apie Kosto ryšius su sovietų saugumu. Istorija liudija, kad jie nuvažiavo iki Vilniaus tuo pačiu sunkvežimiu ir Ramanauskienė, tiesa, svetima pavarde, pagimdė vaiką ir galiausiai sėkmingai pasitraukė iš Vilniaus.
Tad kyla klausimas – kodėl K.Kubilinskas šios situacijos neišnaudojo savo gerovei. Juk galėjo nueiti į saugumą, raportuoti apie Vilniuje gimdančią partizanų vado žmoną ir už tai gauti nuopelnų, pasidaryti karjerą. Tačiau jis taip nepasielgė. Gal tai parodo, kad iki pat paskutinio momento jis nebuvo apsisprendęs, ką darys ir kurią pusę rinktis?
Dzūkas savo dienoraštyje liudija tokią K.Kubilinsko frazę: „Dėl kūrybos galima viską padaryti“.
Giedrius Tamoševičius: Įdomu tai, kad pirmieji jo agentūriniai atsiskaitymai saugumui buvo grynas „makaronų kabinimas“ – „nežinau“, „neaišku“, „iki galo nesuprantu“ ir t.t. Tiesa, esama ten partizanų niekinimo, bet tai skamba patosiškai, kaip parodomoji deklaracija, sakant tai, kas norima iš jo išgirsti. Ir tik vėliau, po ilgų pokalbių su saugumu, matyti, kaip pamažu jis buvo psichologiškai apdirbtas ir pats įtiki, kad kito kelio būti rašytoju šitame laike jam tiesiog nėra. Dzūkas savo dienoraštyje liudija tokią K.Kubilinsko frazę: „Dėl kūrybos galima viską padaryti“.
Ir vis dėlto, nors turėjo galimybių prieiti prie svarbiausių vadų, tačiau su A.Skinkiu pasirenka tartum „silpniausią“ grandį – vyriausią pagal amžių partizaną, kurį, kaip rašo Dzūkas, bunkeryje jie abu ir nužudo.
K.Kubilinskas nuosekliai ėjo prie suvokimo, kad išdavystė jau yra nebeišvengiama, tačiau net pasirinkdamas savo būdą, jis bando padaryti kaip įmanoma mažesnę žalą partizaniniam pasipriešinimui. Žinoma, tai tik gudravimas, derybos su savo sąžine, bet tai ir labai žmogiška. Ir nors už savo išdavystę jis gauna išsvajotą galimybę rašyti, tačiau kokia siaubinga kaina.
– Ką jūs patys sau atradote visoje šioje istorijoje?
Vytautas V.Landsbergis: Man tai yra pasakojimas apie žmogaus gelmių grožį, įskaitant ir jo tamsą, kuri taip pat yra mūsų dalis. Kiekvieno asmeniškai, o kartu ir tautos bei istorijos dalis. Dažniausiai mes nenorime jos matyti, ignoruojame ir bėgame, tačiau dėl to ji nepranyksta.
Štai kodėl pravartu ją išsitraukti į paviršių ir patyrinėti, kad, nutikus ekstremaliai situacijai, ji netaptų pasąmoniniu veiksniu, o būtų bent šiek tiek pažįstama. Tad šį filmą galima traktuoti kaip lietuviškos genezės paieškas: čia galima rasti stipriąją, šviesiąją, partizaniškąją mūsų dalį, o kartu ir jautriąją, silpnąją pusę. Mes jau žinome, kaip didžiuotis herojiška mūsų puse. Tai labai gerai. O dabar turime atvirai pažvelgti ir į tą pusę, kurią ilgus metus slėpėme, kurios gėdijomės. Gal pripažinę ir susitaikę su ja, ateityje galėsime išvengti tokių skaudžių moralės pasirinkimų, vedančių iki išdavysčių ir žudymų.
Mes jau žinome, kaip didžiuotis herojiška mūsų puse. Tai labai gerai. O dabar turime atvirai pažvelgti ir į tą pusę, kurią ilgus metus slėpėme, kurios gėdijomės.
Giedrius Tamoševičius: Savianalizės motyvas – svarbiausias šio filmo tikslas. Ne atsakymas, o klausimas – kas mes esame, kokie mes buvome ir kokiais galime būti? Dabar mums lengva svarstyti pokario laiko pasirinkimų problemas, tačiau jei atsidurtume tose aplinkybėse, kas žino, kaip elgtumėmės? Todėl visa ši Kosto istorija – sąmoningas vidinis sukrėtimas, pastanga nors minimaliai priartėti prie pokario tikrovės ir nelengvų, širdį draskančių apsisprendimų.
