Ekumeninės žiuri prizu apdovanoto filmo dėmesio centre atsiduria paskutinieji latvių aktorės Marijos Leiko gyvenimo metai: nebylaus kino ir vokiečių politinio teatro žvaigždė 1937 m. kerta sieną ir atsiduria Maskvoje, kur gimdydama mirė jos duktė. M.Leiko apsiima rūpintis anūke ir bando iš naujo pradėti karjerą teatre, tačiau stalinmetis buvo žiaurus metas: net ir tiems, kurie apsimetė to nematantys.
Interviu Berlyno kino festivalyje režisierius Dāvis Sīmanis pasakojo, kaip į jo akiratį pateko M.Leiko istoriją ir kokiais paraleles „Marijos tyla“ brėžia su šiandiena. Filmą Lietuvos kino žiūrovai galės išvysti „Kino pavasaryje“.
– Ar M. Leiko istorija Latvijoje gerai žinoma?
– Nelabai. Iš tiesų, Latvijoje Marija Leiko nebuvo tokia populiari. Ji geriau žinoma Vokietijoje – čia M.Leiko išgarsėjo kaip nebylaus kino ir politinio teatro aktorė. Tiesa, jau išvykusi iš Vokietijos ir iki iškeliaudama į Sovietų Rusiją ji keletą metų vaidino ir Latvijoje. Nacionaliniame teatre jai tekdavo nereikšmingi vyresnių moterų vaidmenys. Turbūt tai irgi buvo viena priežasčių, kodėl naują karjeros etapą ji bandė pradėti Maskvoje.
Man ši istorija svarbi, nes M.Leiko likimas ištiko daugybę skirtingų tautybių žmonių, kurie gyveno, buvo persekiojami ir nužudyti Sovietų Rusijos: tai patyrė lietuviai, lenkai, vokiečiai, suomiai, korėjiečiai ir kt. M.Leiko istorija man tapo priemone rodyti šio istorinio laikotarpio realybę.
– Jei M.Leiko istorija Latvijoje nėra gerai žinoma, kokiomis aplinkybėmis su ja susipažinote jūs?
– Turiu dvigubą tapatybę: esu kino režisierius, bet studijavau istoriją. Neatsitiktinai ir mano filmų temos istorinės.
Atlikdamas tyrimą savo ankstesniam filmui, daugiau sužinojau apie M.Leiko likimą. Iš tiesų, tai nutiko pakankamai atsitiktinai. Nors žinojau M.Leiko kaip aktorę, daug jos gyvenimo detalių man buvo naujos. Ši istorija man pasirodė labai paveiki ir vos baigęs ankstesnį filmą jau žinojau, kad kitas mano projektas bus apie M.Leiko.
– Kodėl filmo pavadinime išskyrėte tylą?
– Su pavadinimais man visada sunku. Kaskart sukūrus filmą, galiu kelias savaites kankintis, bandydamas sugalvoti, kaip jį tinkamai pavadinti. Bet šįkart buvo kitaip. Pavadinimą žinojau jau tuomet, kai dar net nebuvo parašytas scenarijus.
Visas šis istorinis periodas yra apie tylą, pasirinkimą nekalbėti.
Jis nurodo į skirtingas tylas. Visų pirma, M.Leiko buvo nebylaus kino aktorė. Visų antra, ji yra nutildoma, o ir pati tyli: arba sąmoningai apsimeta nepastebinti, arba iš tiesų yra akla tam, kas vyksta aplink. Galiausiai, visas šis istorinis periodas yra apie tylą, pasirinkimą nekalbėti. O kai visi nužudomi, belieka tyla.
– Kas jums buvo svarbiausia, kuriant filmo estetiką? Kurie vizualiniai sprendimai buvo pamatiniai?
– Du dalykus žinojome nuo pat pradžių.
Visų pirma, kad norime kurti juodai baltą filmą. Ne tik todėl, kad nebylus kinas buvo nespalvotas, o juodai balta estetika primena žiūrovui, kad jis žiūri filmą apie istoriją, bet taip pat ir todėl, kad norėjome eliminuoti ornamentiškumą, nerodyti tiek daug aplinkos, ir visą dėmesį kreipti į personažus.
Antras dalykas – pasirinkimas daug scenų filmuoti vienu kadru, net jei vėliau jos buvo permontuojamos. Norėjome, kad aktoriai jaustųsi labiau esantys čia ir dabar, o tai galima pasiekti vaidinant 5–7 min. nepertraukiamose scenose. Jie turėjo prisiminti savo tekstą, judesius, reakcijas. Vėliau, kai dirbome su Ieva Veiveryte, puikia montažo režisiere iš Lietuvos, emocija, kurią dirbant tokiu metodu sukuria aktoriai, galėjo būti nerimastingai sumontuota, tarsi primenant to laiko drebulį.
Bet svarbūs buvo ir kiti klausimai. Pavyzdžiui, filme daug naktinių scenų: ir todėl, kad tamsa perteikia šio laiko niūrumą, ir dėl to, kad persekiojimai dažnai vykdavo tamsoje. Arba kaip filme sukurti Maskvą? Turėjome šias scenas filmuoti Charkive, bet prasidėjus karui teko planus atšaukti ir ieškoti būdų, kaip Maskvą pavaizduoti Latvijoje.
– „Marijos tyla“ taip pat pasirodo neramiais laikais. Kaip, jūsų manymu, M.Leiko istorija persiskaito dabartinėse politinėse aplinkybėse?
– Tai komplikuotas klausimas. Kuriu istorinius filmus, norėdamas priminti apie istoriją, bet šiandien, sukūrus istorinį filmą, atrodo, kad tiesiog dar kartą primeni apie dabartį.
Norėčiau, kad šis filmas taptų priminimu, kad kiekvieną savo gyvenimo dieną negalime pamiršti pasaulyje egzistuojančio blogio.
Kai galvojame apie karą Ukrainoje, dabartinį režimą, Aleksejaus Navalno mirtį, visa tai mums kalba apie tai, kiek daug blogio yra šiame pasaulyje. Mes lengvai galime prisidengti nuovargiu – taip, suprantame, kad vyksta karas, žmonės kenčia, bet, žinote, turime savų problemų... Norėčiau, kad šis filmas taptų priminimu, kad kiekvieną savo gyvenimo dieną negalime pamiršti pasaulyje egzistuojančio blogio. Antraip mes žlugsime. Jei nesugebėsime prieš jį pastovėti, tuomet blogis, šiandien didele dalimi reprezentuojamas Putino režimo, toliau klestės.
– „Marijos tyla“ yra bendros gamybos filmas su Lietuva. Kiek jums buvo svarbu dirbti su kolegomis iš šalies, kuri patyrė tą patį, ir supranta politinius bei istorinius šios istorijos niuansus? Ar tai tiesiog buvo įprasta bendros gamybos schema ir panašūs klausimai čia nėra aktualūs?
– Viena vertus, Lietuvą ir Latviją jungia panaši istorija, ir tai tikrai buvo svarbus aspektas. Kita vertus, aš jau turėjau darbo patirties su lietuvių kolegomis, ir jie yra tiesiog puikūs profesionalai. Dirbome su jau minėta I.Veiveryte, taip pat su Jonu Maksvyčiu ir Saulium Urbanavičium, su kuriais jau anksčiau drauge bendradarbiavome keliuose filmuose: tai, ką jie daro su garsu, yra neįtikėtina. Pirmą kartą dirbau kartu su Pauliumi Kilbausku ir pirmą kartą kompozitoriui daviau visišką laisvę. Mano įsivaizdavimas apie muziką šiam filmui buvo kitoks, nei Pauliaus pasiūlymas, bet jis mane labai maloniai nustebino. Filmo muzika minimalistinė ir jos nedaug, bet kai ją išgirstame, ji perteikia to laiko atmosferą: jausmą, kad vyksta kažkas baisaus, tik mes to nematome.
– „Marijos tyla“ yra ne pirmas jūsų filmas apie Latvijos istoriją. Ar jaučiatės atradęs savo temą? Ir ar Latvijoje visad lengva kurti filmus istorinėmis temomis?
– Yra istorinių temų, kurios auditorijai šiek tiek nepatogios. Kai kurios jų buvo nagrinėjamos ir mano filmuose: pavyzdžiui, Holokaustas, kuriame dalyvavo ir latvių nusikaltėliai. „Marijos tylos“ istorija taip pat nėra labai patogi, nes ji pasakoja apie latvius, žudžiusius latvius ir kitų tautybių žmones sovietmečiu.
Tačiau manau, kad besikeičiant kartoms, viešasis dialogas apie istoriją tampa laisvesnis. Jaučiu, kad Latvijoje šiuo klausimu situacija gerėja, o žmonės pradeda suprasti, kad ir nepatogias istorines temas svarbu reflektuoti. Nes istorija veikia kaip trauma – jei jos negydai, visada su savimi nešiosiesi.