Paklausus, ką pasakytų žmonėms, kurie šį pusaštuntos valandos trunkantį filmą žiūri ne taip, kaip numatyta (filmas rodomas su dviem pertraukomis), o priešokiais, dalydami juostą sau patogiais epizodais, B.Tarras, kaip jam įprasta, buvo griežtas: „Pasakyčiau, kad jie tiesiog suknistai tingūs ir man visiškai nerūpi. <...> Kas nusprendė, kad filmas turi trukti pusantros valandos? Kas buvo tas kvailys, kuris tai nustatė?“
Režisierius, sukūręs jau minėtąjį „Šėtono tango“, „Prakeiksmą“ (1987), „Verkmeisterio harmonijas“ (2000) „Žmogų iš Londono“ (2007) ir kt., apdovanotas Berlyno, Lokarno, Palm Springso, Bergamo festivaliuose, dar prieš sukuriant 2011-aisiais pasirodžiusią juostą „Turino arklys“ paskelbė, kad ji – paskutinė jo filmografijoje. Daugiau kino jis nebekurs.
Interviu 15min B.Tarras pasakoja apie kiną po pasitraukimo iš kino: apie darbą su jaunaisiais režisieriais, laisvės stokojančią režisūrą ir kodėl žodį „menininkas“ jis siūlo keisti terminu „kino darbininkas“.
– Prancūzų filosofas Jacques Rancière'as savo knygoje „Béla Tarras: laikas po“ (Béla Tarr, the Time After) kaip vieną svarbiausių jūsų kino aspektų įvardija orumą, kurį, Rancière'o žodžiais tariant, jūsų filmuose sugeba išsaugoti net pačios vidutiniškiausios būtybės. Sutinkate su tuo?
– Sutinku. Aš apskritai su juo sutinku. Daug žmonių rašė knygas apie mano sukurtą šūdą, bet jis yra vienas iš tų, kurie tikrai jį suprato.
– Yra daugiau supratusių? Kieno nuomonę vertinate?
– Atvirai pasakius, šiandien skaitau tik keletą sau svarbių autorių. Jei skaityčiau viską, ką rašo kritikai ir teoretikai, būčiau kvailys, nes paprasčiausiai švaistyčiau savo gyvenimą. Skaitau, pavyzdžiui, ką rašo Jonathanas Rosenbaumas, Jonathanas Romney, dar keli. Bet jų nedaug.
– Ne viename interviu esate užsiminęs, kad jaunystėje norėjote studijuoti filosofiją, tačiau jums šios durys buvo uždarytos dėl politinių priežasčių. Koks jūsų santykis su filosofija šiandien?
– Filosofija ir bet koks rašytinis tekstas yra visai kitokia kalba nei kino kalba. Nuo filosofijos aš nutolau. Šiandien dažniau renkuosi prozą, ne filosofinius veikalus.
– Ar žiūrėdamas savo filmus randate į juos sąmoningai ar nesąmoningai įaustų filosofinių idėjų?
– Nedaug. Praktiškai ne.
– Bet kino kritikai ir teoretikai jų atranda visai nemažai. Nesinori ginčytis?
– Čia jų požiūris. Tegul jie jį turisi ir galvoja ką tik nori.
– Neturėjote jus įkvėpusio mąstytojo ar menininko?
– Mane visada labiausiai įkvepia pats gyvenimas. Tai, ką matau aplink, mane arba sujaudina, arba ne, arba rūpi, arba ne. Kad ir ką kurtum – filosofiją, poeziją, muziką – procedūra tokia pati: autorius stebi gyvenimą, transformuoja jį, perleisdamas per save patį, ir dalijasi rezultatu su žmonėmis. Tai reiškia, kad autorius visada yra kūrinyje. Kūrinys jau yra kažkieno pasaulio vizija. Man kur kas įdomiau nagrinėti ne kitų pasaulio vizijas, o pačiam stebėti pasaulį. Ir todėl manau, kad svarbu pamatyti visą platų pasaulį – visą planetą, ne tik savo kaimą ar šalį.
Kūrinys jau yra kažkieno pasaulio vizija. Man kur kas įdomiau nagrinėti ne kitų pasaulio vizijas, o pačiam stebėti pasaulį.
– Prie Sarajevo Mokslo ir technologijų universiteto buvote įkūręs kino mokyklą „film.factory“, kurioje dirbote su jaunais kino kūrėjais. Ar dirbdamas su jais ir stebėdamas, kaip gimsta jų pasaulio vizijos, taip pat jautėtės įkvėptas?
– Atvirai pasakius, kai dirbi tokį darbą, nebegali būti režisierius, kuris gali įsikvėpti. Išvis negali būti režisierius. Tuo metu turi būti tėvas, mylimasis, nežinau kas – kažkas, kas juos apsaugotų nuo to šūdo, kuris vyksta aplink.
„film.factory“ gyvavo ketverius metus, ir tai buvo puiki patirtis. Čia suvažiavo žmonės iš viso pasaulio: Japonijos, Brazilijos, JAV, Meksikos, Islandijos, Portugalijos – iš visur. Kiekvienas – su savo kultūriniu kontekstu, istorija, religija, odos spalva. Mano darbas buvo suprasti kiekvieną jų ir gerbti tuos skirtumus.
Pagrindinis mano tikslas buvo suteikti jiems galimybę atrasti save ir savo braižą, įkvėpti drąsos būti nuoširdiems ir drąsiems. Tačiau niekada jų nemokiau. Tai buvo individualus darbas, konsultacijos. Niekada nevedžiau jokių paskaitų, nes mūsų šūkis buvo „Jokio mokslo, tik išsilaisvinimas“.
– Sakote, kad turėjote apsaugoti jaunus režisierius nuo, cituoju, „viso to šūdo“. Kas įeina į šią sąvoką? Kokie yra didžiausi iššūkiai, su kuriais, jūsų manymu, šiandien susiduria jauni kūrėjai?
– Baisiausia, su kuo susiduria jaunas režisierius, yra spaudimas pateisinti lūkesčius. Lūkesčius, kuriuos kelia rinka, visuomenė ir t.t. Tai ir buvo esminis iššūkis, dirbant su jaunais žmonėmis. Nuolat kartoti, kad visi tie išoriniai lūkesčiai yra beprasmiški, kad svarbu tik tai, kokį lūkestį keli pats sau. Turi būti laisvas, nes tik būdamas laisvas gali išsiskleisti.
– Sakote, kad kine trūksta laisvės?
– Taip. Žmonės nėra pakankamai drąsūs, jie neranda tinkamo būdo artikuliuoti savo mintis.
Tai ir buvo esminis iššūkis, dirbant su jaunais žmonėmis. Nuolat kartoti, kad visi tie išoriniai lūkesčiai yra beprasmiški, kad svarbu tik tai, kokį lūkestį keli pats sau.
– Tačiau „film.factory“ nebeliko. Ką tuomet daryti jauniems režisieriams, kurie nori ištrūkti iš to konvencijų rato?
– Tas, kuris dalija patarimus, yra didžiausias kvailys. Kiekvienas žmogus yra skirtingas. Vienam gal reikia kokį kursą pereit, kitam – trenkt per veidą. Visiems reikia skirtingų raktų, visrakčio nėra.
– Kiek aktyviai sekate tai, kas vyksta šiuolaikiniame kine?
– Žiūriu savo draugų filmus. Jei jie ką nors sukuria, žinoma, pasižiūriu.
– Koks buvo paskutinis jūsų žiūrėtas filmas, kuris jums patiko?
– Naujausias Carloso Reygado filmas [„Mūsų laikas“, Our Time]. Tai gana drąsus filmas. Carlosas yra mano draugas, jis geras vyrukas, didžiuojuosi juo. Mėgstu ir Apichatpongą [Weerasethakulą], Pedro Costą... Turiu daug draugų. Visi jie buvo atvykę ir į „film.factory“.
– Šiandien daug kalbama apie tai, koks turėtų būti menininko vaidmuo, kai susiduriame su tokiais iššūkiais kaip populizmas, nacionalizmo augimas ir apskritai vis didesnis nepakantumas tam, kas mums menkai pažįstama. Ar jums atrodo, kad menininkas turi įsipareigojimą visuomenei?
– Tai priklauso nuo kiekvieno režisieriaus. Tas, kuris turi daugiau jautrumo socialiniams dalykams, žinoma, gali į tai reaguoti, bet tai priklauso tik nuo jo. Niekas negali sakyti, koks yra menininko darbas. Menininkas nėra politikas.
Bet aš nesutinku su termino „menininkas“ vartojimu. Niekam iš saviškių [„film.factory“ studentų] neleidau savęs vadinti menininkais. Kas nusprendė, kad esi menininkas? Tai apsprendžia žmonės ir laikas. Jei tai, ką sukūrei, vis dar žiūrima po dvidešimties metų, jei tai vis dar jaudina žmones, tuomet galbūt – tik galbūt – gali save vadinti menininku.
– O iki tol? Kaip vadinti kuriančius žmones iki tol?
– Darbininkais! Kino darbininkais! (juokiasi) Tu dirbi žmonėms, kuri jiems kažką – reiškia, esi darbininkas.
Visą savo gyvenimą aš pats buvau tik paprastas kino darbininkas. Nes kai kuri filmą, keliesi trečią valandą ryto, kad ateitum į aikštelę, lauki, kol bus sutvarkytas apšvietimas, aišku, dar ir lyja, o tu tirti šaltyje – kas čia, jei ne fizinis darbas? Tuo metu tu negalvoji apie meną. Tuo metu dirbi darbą.
Jei tai, ką sukūrei, vis dar žiūrima po dvidešimties metų, jei tai vis dar jaudina žmones, tuomet galbūt – tik galbūt – gali save vadinti menininku.
– Nepasiilgstate režisūros?
– Žinoma pasiilgstu, tai kaip narkotikas. Ir aš vis dar priklausomas. Bet esu stiprus. Aš priešinuosi.
Amsterdame prieš kelerius metus sukūriau didelę parodą – tai buvo visai kitoks reikalas. Dabar dirbu Vienoje, kur kuriu naują projektą. Tai bus teatro, instaliacijos, kino, muzikos mišinys. Vėlgi, visiškai kitoks darbas. Aš nebekuriu kino, bet vis dar turiu ką pasakyti. Tik nebe kino forma.
– Nejaugi nekilo abejonių dėl savo sprendimo pasitraukti iš kino?
– Aš įgyvendinsiu Vienos projektą. Man to pakaks. Jis pasirodys birželį, šešioms dienoms. O tuomet aš jį uždarysiu ir niekas niekada jo nebepamatys.