Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti
2018 11 28

Lėlių animacijos režisierė B.Sodeikaitė: „Didžiausias kūrybinis įkvėpimas – gyvenimas“

Birutė Sodeikaitė – lėlių animacijos režisierė, teatro bei animacinių filmų dailininkė ir animatorė, kurios debiutinis filmas „Paskutinė stotelė – Mėnulis“ šiais metais buvo nominuotas Europos animacijos apdovanojimuose „Emile“ už geriausią personažų ir aplinkų dizainą trumpametražių filmų kategorijoje.
Filmo  „Paskutinė stotelė – Mėnulis“ filmavimo aikštelėje
Birutė Sodeikaitė / Filmo kūrėjų nuotr.

Kiek anksčiau filmas buvo įvertintas ir Lietuvoje – pelnė dvi nacionalinių kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ nominacijas.

Filmą „Paskutinė stotelė – Mėnulis“ galite pamatyti ČIA.

– „Paskutinė stotelė – Mėnulis“ yra jūsų debiutinis 9 minučių trukmės lėlių animacijos filmas, kurio kūrybos procesas užtruko trejus metus. Nuo ko viskas prasidėjo?

– Filmo idėja gimė labai spontaniškai. Besimokydama Voldos universitete, su kurso bičiule Julija Scura išėjau trumpai pertraukėlei į lauką. Tuo metu universitete animavau savo studijų baigiamąjį filmą. Abi pervargusios susėdom ir, žiūrėdamos į kalnus, prisidegėm cigaretes. Taip ir gimė idėja. Klausėme viena kitos, kas bus toliau, kalbėjomės apie ateitį po universiteto, naujus filmus. Taigi filmo pradinė idėja buvo ne mano vienos.

– Pati savo filmams rašote scenarijus, režisuojate, kuriate lėlių bei scenografijos dizainą. Nuo ko prasideda filmo kūrybos procesas – nuo istorijos ar dizaino vizijos?

– Manau, kad kiekvienas filmas yra skirtingas. Kiekviena idėja turi savo unikalų kelią į pasaulį. Filmas „Paskutinė stotelė – Mėnulis“ prasidėjo nuo mažo vienaragio personažo, jo pasaulio. Vėliau šiam personažui sukūriau istoriją.

Mano naujas filmas prasidėjo visiškai kitaip – pirmiausia atsirado istorija, o dizainas buvo sukurtas daug vėliau. Ilgą laiką negalėjau įsivaizduoti šio filmo pagrindinio personažo, tiesiog nemačiau vizijos, kaip tas personažas turėtų atrodyti. Puikiai žinojau, kaip turi atrodyti scenografija, kokia turi būti atmosfera, tačiau pagrindinio personažo dizaino paieškoms reikėjo daug laiko.

Filmo kūrėjų nuotr./Filmo „Paskutinė stotelė – Mėnulis“ filmavimo aikštelėje
Filmo kūrėjų nuotr./Filmo „Paskutinė stotelė – Mėnulis“ filmavimo aikštelėje

– Europos animacijos apdovanojimų nominacija už personažų bei aplinkų dizainą – tai įvertinimas už originalumą. Iš ko pagamintos filmo lėlės, koks buvo jų gamybos procesas?

– Vienaragio lėlę gamino lenkų animacinių lėlių gamybos specialistė Sylwia Nowak. Taigi ir medžiagas rinko, ir siūlė ji. Vienintelis dalykas, kurį rinkau aš pati, buvo medžiagos Vienaragio drabužiams. Jo gamybai buvo naudota daug skirtingų medžiagų – kailis, plastmasė, porolonas.

Liūto kaukolę iš liepos gabalėlio man padėjo išdrožti mano tėvas skulptorius Danielius Sodeika. Šio personažo kūnas – metalinė armatūros konstrukcija, padengta automobiliniu glaistu bei plunksnos, pirktos muselininkų krautuvėlėje.

– Kodėl savo meninę karjerą susiejote su animacija?

– Tai buvo labai logiškas sprendimas. Vaikystėje kankindavau seserį, versdama ją vaidinti mano pačios parašytuose spektakliukuose. Užaugau žiūrėdama ir besimėgaudama filmais. Žinojau, kad savo gyvenimą noriu sieti su režisūra. Kadangi esu gana uždaras žmogus, visad įsivaizdavau, kad darbas su aktoriais tikrai ne man. Buvau tikra, kad neturėsiu pakankamai kantrybės darbui su žmonėmis ir nuo vaikystės buvau įpratusi viską daryti pati, taigi kinas ir teatras atkrito. Vienintelis likęs pasirinkimas – animacija.

– Kas jus įkvepia kūrybai?

– Turiu du pagrindinius įkvėpimo šaltinius. Didžiausias kūrybinis įkvėpimas – gyvenimas. Taip pat daug idėjų pasisemiu iš savo sapnų… Kitas įkvėpimo šaltinis – muzika ir tyla joje.

Filmo kūrėjų nuotr./Filmo „Paskutinė stotelė – Mėnulis“ filmavimo aikštelėje
Filmo kūrėjų nuotr./Filmo „Paskutinė stotelė – Mėnulis“ filmavimo aikštelėje

– Animacijos studijas baigėte Didžiojoje Britanijoje, vėliau dirbote animacijos studijose Danijoje, Lenkijoje, Estijoje. Jūsų debiutinis filmas nufilmuotas studijoje Lenkijoje. Ar laikote save lietuvių menininke? Ar jūsų kūrybai turi įtakos lietuvių ar baltų kultūra?

– Šis klausimas man labai sudėtingas. Visą gyvenimą ieškojau namų – šalies, vietos, kurioje jausčiausi kaip namie. Artimiausia vieta tam jausmui buvo Sacharos dykuma. Taip, gimiau Lietuvoje, esu besididžiuojanti lietuvė, mano visa šeima yra Lietuvoje, bet man save identifikuoti kaip lietuvių menininkę labai sudėtinga.

Nors, iš kitos pusės, paklausta visada atsakau, kad esu lietuvių animacijos režisierė. Manau, kad man net nepastebint lietuvių, baltų kultūra man daro įtaką. Mūsų kultūra labai graži ir ne kartą norėjau iš jos semtis įkvėpimo. Mano naujausio filmo idėja buvo inspiruota lietuvių liaudies pasakos, deja, kūrybiniame procese pasaka iš lėto išnyko iš filmo istorijos.

– Kokie tolesni jūsų kūrybiniai planai?

– Artimiausias planas – naujas lėlinės animacijos filmas „Elena“. Tai labai moteriškas filmas, kurio pagrindinė tema – moters laisvė ir teisė rinktis. Visa komanda, dirbsianti prie filmo gamybos, labai moteriška. Tai bus naujas iššūkis man.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Tyrimas: lietuviams planuojant kalėdinio stalo meniu svarbiausia kokybė bei šviežumas
Reklama
Jasonas Stathamas perima „World of Tanks“ tankų vado vaidmenį „Holiday Ops 2025“ renginyje
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos