Biografinio filmo žanras yra vienas sudėtingiausių iššūkių reiklaus žiūrovo atžvilgiu. Stengiantis sutalpinti žmogaus istoriją į pusantros valandos rėmus labai lengva nuslysti į banalybę ar paviršutiniškumą.
Lenkų kino savaitėje pristatomas režisieriaus Michalo Kwiecinskio miuziklas „Bodo“ patenka būtent į tokius spąstus.
Tarpukario Lenkijos pramogų pasaulio žvaigždės Eugeniuszo Bodo istorija turi kelis sudėtingus planus, tačiau šiame biografijos pažadu besidangstančiame filme imtasi tik paviršiaus, vaizduojant legendą, o asmenybę patraukiant į antrąjį planą.
Pristatant filmą derėtų pabrėžti, kad Lenkijos žiūrovams E.Bodo istorija visų pirma žinoma iš praėjusiais metais pasirodžiusio televizijos serialo. 13 serijų kūrinys, kuriame nuosekliai dėstoma herojaus istorija, buvo perkeltas į žymiai siauresnį kino filmo formatą.
Žinant šį faktą galima pastebėti, kad M.Kwiecinskio filmas, kuriame vaidina to paties serialo aktoriai, kartais primena iš mažų ankstesnio darbo detalių sudėliotą audinį, neturintį aiškesnės idėjos.
Serialo vertimas filmu ir būtinybė surišti į šalis byrančius biografijos faktus paverčia asmens istoriją labiau miuziklu nei nuosekliu pasakojimu.
Serialas perkeltas į naują formatą, tačiau netapo filmo kūnu. Tai turėtų erzinti tuos, kuriems nepatinka lietuviško televizinio filmo tradicija tapęs perdėtas teatrališkumas ir nepateisinamai dramatizuojami dialogai bei „medinė“ vaidyba. Serialo vertimas filmu ir būtinybė surišti į šalis byrančius biografijos faktus paverčia asmens istoriją veikiau miuziklu nei nuosekliu pasakojimu – muzika nugali dialogą, vaizdai neišteisina naratyvo.
Dainininkas ir pirmųjų lenkiškų muzikinių komedijų aktorius, vadovavęs kino studijai ir sukęs aplink save visą tarpukario Lenkijos pramogų pasaulį. Taip trumpai galima apibūdinti E.Bodo.
Nepaisant statuso ir žinomumo ne tik savo šalyje, bet ir Vokietijoje ar Jugoslavijoje, kur jis buvo vadinamas „lenkiškuoju Maurice'u Chevalier“, E.Bodo likimas buvo sutriuškintas Antrojo pasaulinio karo absurde, anuliavusiame pavardes ir gyvenimo aprašymus.
Po sovietų invazijos į Lenkiją, viena didžiausių šalies žvaigždžių neišvengė sulaikymo ir buvo išgabentas į Gulagą. Visi lenkų valdžios likučių bandymai išlaisvinti E.Bodo atsimušdavo į sovietų principingai naudotą argumentą, kad šis turi Šveicarijos pilietybę, tad lenkų diplomatai jam atstovauti negali.
E.Bodo mirė iš bado 1943 metais, perkeliant jį į sovietinį kalėjimą Kotlo mieste, Archangelsko regione, Rusijoje.
„Lenkijos komercinio kino legenda“ filme nugali tragišką E.Bodo likimą. Legenda taip ir netampa asmenybe, kuri pažadintų empatiją.
Galima tik spėti, kad režisierius labiau norėjo pademonstruoti tarpukario Lenkijos nuotaiką, tačiau ir ji apsiriboja scenos žavesiu ir pramoginiais elementais, retkarčiais lyg ir bandant pateisinti biografiškumą kelių konkrečių faktų vaizdavimu.
Filmą pristatantys festivalio organizatoriai pabrėžia, kad didžiausia jo atrakcija – tarpukario Lenkijos bohemos atstovų vaizdavimas bei įvairūs to meto pramogų pasaulio atspindžiai.
Tai visiška tiesa, tik lieka apgailestauti, kad už šių atrakcijų paslepiamas E.Bodo asmenybės gylis ir neišnaudojama galimybė atkurti istorinio absurdo ir tragizmo atmosferą.
Galbūt filmo autoriai norėjo suglausti E.Bodo asmenybę iki pramogų pasaulio legendos statuso.
Galbūt čia ir recenzijos autoriaus kaltė, kad jis pasidomėjo filmo herojaus istorija ir tikėjosi įvairiapusiškesnio vaizdavimo, o ne tik slapstymosi už kostiumų ar scenografijos. Galbūt filmo autoriai norėjo suglausti E.Bodo asmenybę iki pramogų pasaulio legendos statuso.
Kad ir kokį atsakymą priimtume, E.Bodo istorija iš tiesų verta dėmesio ir tai kol kas vienintelis liudijimas, kurį galime pamatyti. Filmo pristatyme deklaruojama, kad paslaptinga ir tragiška E.Bodo asmenybė verta ne vieno filmo ir labai tikiuosi, kad ji sulauks ir kitokio, filosofiškesnio ir istorijos tragizmui jautresnio varianto.
Lenkų kinas tikrai gali perrėžti istorinius paviršius ir atverti mums Lietuvoje artimų tarpukario patirčių gelmę žymiai geriau.
