Filme „Panikos ataka“ pasakojamos šešios į netikėtas situacijas pakliūvančių paprastų žmonių istorijos. Mergina filmuojasi pornografiniuose filmuose ir baiminasi, kad apie tai sužinos jos draugai, paaugliai surengia nerimu pasibaigiantį „žolės“ parūkymą, padavėjas net ir dirbdamas vestuvėse labiausiai rūpinasi, kaip išsaugoti kompiuterinį žaidimą, keleiviai patenka į nesėkmingą skrydį, vyras bando gauti skyrybų sutikimą iš buvusios žmonos. Visos istorijos iš dalies juokingos, iš dalies graudžios, pasakojančios apie mūsų visuomenę, apie mūsų jausmus ir didžiausias baimes.
Sekmadienį su filmo žiūrovais susitiko ir į „Kino pavasarį“ atvykęs filmo režisierius. Jis pasakojo, kad nuo pat pradžių norėjo sukurti filmą, kuriame nebūtų vieno dominuojančio personažo, vienos dominuojančios temos. „Norėjau papasakoti apie pasaulį, kuriame gyvename, o ne vieną konkrečią istoriją“, – sakė P.Maślona.
Režisierius pasakojo, kad šio filmo idėja gimė prieš penkerius metus Italijoje. Tuo metu ten viena svarbiausių temų buvo skandalas dėl neišvežamų šiukšlių, ir kūrybinė komanda sumanė, kad filmas turėtų būti istorijų, kurias jungia ši šiukšlių krizė, vėrinys. Tačiau tuomet nebuvo rastas finansavimas, ir vėliau, jau perkėlus filmavimus į Lenkiją, viena iš finansavimo sąlygų buvo tai, kad istorijos turėtų būti susijusios su šia šalimi. Tačiau, anot režisieriaus, iš pirminio plano ir istorijų sumanymų šis tas liko: pokalbis restorane bei į kompiuterinius žaidimus įjunkusio vaikino siužetinės linijos turėjo būti itališkame filmo variante, jos pakliuvo ir į galutinį filmo variantą.
P.Maślona teigė, kad šio filmo istorijas vienijanti tema yra nerimas, o ir pačiai filmo struktūrai jis norėjo panaudoti augančio nerimo, pereinančio į paniką, būseną. „Pagalvojau, kad ir pats filmas gali turėti panikos atakos formą“, – pasakojo režisierius. Toks augančio nerimo nuotaika persmelktas yra filmas – viskas prasideda tarsi linksmi nutikimai, tačiau vėliau kylančios nepatogios situacijos priverčia personažus pasirinkti, priimti sprendimus, keisti požiūrį į situaciją, kurioje jau seniai yra.
„Iš tiesų nieko ypatingo tiems žmonėms nenutinka. Tačiau kažkas keičiasi“, – sakė jis. Režisierius atkreipė dėmesį ir į tai, kad visos personažams nutinkančios problemos buvo išprovokuotos jų pačių, jie galėjo padaryti viską, kad galėtų to išvengti, tačiau nusprendė nieko nedaryti.
Pats režisierius sako, kad nors filmas pasakoja apie asmenines katastrofas, gyvenimus nepatogiai apverčiančias situacijas, jis norėjo parodyti, kad kartais reikia tokių įvykių. „Kartais jos turi įvykti, kad prasidėtų pokyčiai. Galbūt žmonės po tų katastrofų ims gyventi kitaip“, – pasakojo P.Maślona. Jis taip pat nesutiko su nuomone, kad filme nėra nieko pozityvaus, – mat filmas baigiamas kūdikio gimimu. „Man reikėjo šio vaiko klyksmo filmo pabaigai. O kūdikio gimimas visuomet optimistinis dalykas, nebent gimtų Antikristas“, – juokavo režisierius.
Kalbėdamas apie tai, kokiai auditorijai skirtas šis filmas, jis sakė, kad kurdamas kino juostą apie tai negalvojo, anot jo, su filmo situacijomis gali susitapatinti tiek 20-etis, tiek 50-etis ar net paauglys. Jis neslėpė ir to, kad filmas yra asmeniškas, nes stiprus nerimas, kurį jaučia filmo personažai, taip pat yra aplankęs ir jį. Jis net sakė, kad yra patyręs ir tą didžiulio nerimo jausmą, kuris užplūdo jo filme „žolės“ parūkiusius paauglius.
Beje, filme yra nemažai keiksmažodžių, – anot režisieriaus, lenkų kalba labai palanki necenzūrinei leksikai, tuo tarpu anglų kalboje paprastai apsiribojama vienu vieninteliu labiausiai paplitusiu keiksmažodžiu. Sprendžiant iš lietuvių žiūrovų reakcijos per šį seansą, panašu, kad čia lenkiški keiksmažodžiai neblogai suprantami.
