Nors skandalingasis filmas sulaukė pasisekimo užsienyje (uždirbo beveik milijoną Amerikos dolerių) ir buvo nominuotas „Oskarui“ už geriausią užsienio filmą, Rusijos vyriausybė akivaizdžiai išsigando filmo siunčiamos žinutės.
Rusijoje šiandien vyksta begalės skandalingų politinių įvykių, per kuriuos pamirštami žmonės – tie, kuriems politikos subtilybės yra neįkandamos, bet pasekmės skausmingos.
„Leviatanas“ buvo nominuotas „Oskarui“ už geriausią užsienio filmą, bet Rusijos vyriausybė akivaizdžiai išsigando filmo siunčiamos žinutės.
Filme pasakoja apie karštakošio Kolios sudrumstą gyvenimą. Nusistovėjusiame Kolios (aktorius Aleksejus Serebriakovas) gyvenime daugybė problemų prasidėjo tuomet, kai į jo tėvų ir senelių užgyventą namą ant jūros kranto pasikėsino galingas miestelio meras (aktorius Romanas Madianovas).
Nervus dar labiau ėda ir žmonos (aktorė Jelena Liadova) pykčiai su sūnumi iš pirmos santuokos (aktorius Sergejus Pokchodajevas). Kolia negali pasipriešinti galingajam merui Vadimui Šelyviatui, todėl yra priverstas pasikviesti į pagalbą seną armijos laikų draugą Dmitrijų (aktorius Vladimiras Vdovičenkovas), Maskvoje dirbantį advokatu. Tačiau tokio kalibro advokatas tik paspartina Kolios akistatą su galinguoju Leviatanu.
Filmas nuo pirmųjų kadrų sužavi nuostabiu operatoriaus Michailo Krichmano darbu. Jūra, ramiai tekanti upė, judantys žmonės susilieja į ramaus ir darbštaus miestelio vaizdą, kur neišvysi prabangos, išdidumo ir veidmainystės. To ir nesitiki iš ramaus Rusijos miestelio.
Dviveidiškumas būdingas visiems personažams. Tik vieni tokie dėl sunkaus gyvenimo, o kiti – dėl suteiktų privilegijų.
Vis dėlto, veidmainis net pagrindinis filmo herojus Kolia Jis daro tai, kas jam nepatinka, nors visiems aplinkiniams atrodo priešingai. Jo geriausias bičiulis Dmitrijus ir jo žmona, pasirodo, yra slapti meilužiai. Dviveidiškumas būdingas visiems personažams. Tik vieni tokie dėl sunkaus gyvenimo, o kiti – dėl suteiktų privilegijų.
Filmo absurdiškumas išryškėja tuomet, kai teismo salėje sprendžiama byla dėl Kolios turto. Šios scenos rimtumas neįtikėtinai perdėtas – kaip ir teisėjos, skaitančios nuosprendį nežmonišku greičiu, seilės.
Filme, nepaisant to ar švenčiama, ar liūdima, vartojama begalė degtinėss. Tai tarsi neatskiriamas Rusijos kultūros elementas, atstojantis ir vaistus, ir psichologus, ir Rusijos užkampio žmonėms nepasiekiamas pramogas.
Režisierius nuosekliai kuria įtampą ir žiūrovo neapleidžia nuojauta, kad tai geruoju nesibaigs: teismo procesai, šaudymai į taikinius, išgėrus keletą stiklinių degtinės, konfrontacija su girtu miestelio meru.
Viena pagrindinių filmo temų yra stačiatikių bažnyčios suaugimas su valdžia. Korumpuotas miestelio meras, vis dažniau ir dažniau skuba pas popą, bet ne atgailauti ir išpažinti nuodėmių, o ieškoti palaikymo bei patarimų, kaip pašalinti jį užklupusias problemas.
Režisierius nuosekliai kuria įtampą ir žiūrovo neapleidžia nuojauta, kad tai geruoju nesibaigs.
Režisierius A.Zviagincevas atliko puikų darbą rinkdamasis aktorius ir bandydamas suteikti jų personažams sielą.
Jaunasis aktorius S.Pokchodajevas atliko Romos vaidmenį, į kurio paaugliškas brendimo problemas jį supantys suaugusieji neturėjo laiko atkreipti dėmesį, nes jų gyvenimus graužė dar didesnės problemos.
J.Liadovos suvaidinta Kolios žmonos Lidija yra moteris, gyvenanti nežinioje, bandanti balansuoti virš problemų liūno, nors dar pati nėra apsiprendusi, kokio gyvenimo ji nori.
V.Vdovičenkovas atlikęs advokato Dmitrijaus vaidmenį, įamžino logikos ir teisybės vertintoją, kuris imasi bet kokių būdų tai teisybei pasiekti. Pagrindinis aktorius A.Serebriakovas, įkūnijęs Kolios personažą, žiūrovų mylimas ir gerbiamas. Jo herojus blaškomas gyvenimo į visas puses.
Visi šie išgyvenimai jo sūnų jaunąjį Romą veda į beprotybę ir suvokimą, kad gyvenimas nėra sudėliotas teisingai. Kyla gyvenimiški klausimai: kodėl Dievas toks negailestingas? Ir kur prasideda Dievo pirštas, o kur tik nebaudžiama oligarchija?
A.Zviagincevas suteikia filmui filosofinį lygmenį, bandydamas parodyti, kaip filosofija jungiasi su politika. Šią idėją jis paėmė iš garsaus anglų filosofo ir politiko Tomo Hobso parašytos politinės filosofijos sistemos teorijos „Leviatanas“.
Nors filme nėra aliuzijų į realius Rusijos politikos veikėjus, tačiau puikiai suprantama, dėl ko Rusijoje taip kritikuojamas šis filmas. Matant mero kabinete pakabintą Rusijos prezidento Vladimiro Putino portretą, tik dar labiau išryškėja filmo siunčiama žinutė, kas yra tikrasis Rusijos Leviatanas.
Apibendrinant, filmas kalba apie sunkiai dirbančių Rusijos žmonių gyvenimą ir jų bandymą prisitaikyti prie oligarchijos užgaidų bei kelia klausimus apie bažnyčios vaidmenį: ar ji tikrai naudinga žmogui ir, svarbiausia, ar ji teisinga ir žmogiška?
A.Zviagincevo filmas „Leviatanas“ šių metų „Oskarų“ apdovanojimuose pralošė Pavelo Pavlikovskio dramai „Ida“. Tačiau to nereikėtų laikyti pralaimėjimu.
