Praėjusią savaitę Vokietijos MDR televizijos eteryje pristatyta dokumentinė apybraiža apie šį kūrėją, pastaruoju metu dirbantį prie dviejų naujų savo filmų – „Rašytojas“ ir „Aktyvistas“. Tai trilogija – pirmoji dalis „Advokatas“ kino ekranus išvydo 2020 metais – pasakojanti apie skirtingų vyrų porų meiles, užgimstančias įvairiomis politinėmis, istorinėmis bei socialinėmis aplinkybėmis.
Pasak režisieriaus, kinas yra viena iš socialinių grupių reprezentacijos viešumoje formų, todėl jam be galo svarbu savo filmuose rodyti seksualinėms mažumoms save priskiriančius asmenis bei jų gyvenimus. Tokiu būdu, R.Zabarausko teigimu, galima prisidėti prie pokyčio visuomenėje, ir kino bei apskritai kultūros istorija tai jau ne kartą yra įrodžiusi.
Vis dėlto jis nesutinka su kritikų požiūriu, jog jo darbai – tai socialinis menas, o pats, būdamas homoseksualiu, kiną išnaudoja kaip priemonę politinei žiniai perduoti. „Man yra svarbu kalbėti apie universalias, žmogiškas temas. Tai, kad bent šiuo metu mano personažai susiję su LGBT+ žmonėmis, yra viena iš mano autorinio kino prielaidų. Apie tai kalbėti man vis dar atrodo labai svarbu ir jaučiu turintis ką pasakyti“, – teigia režisierius.
– Lietuviškame kine trilogija yra menkai, o gal net ir išvis neišbandytas konceptas. Tad sakykite, kodėl jums prireikė trijų filmų iš esmės papasakoti vienai temai?
– Trilogijos koncepcija gimė pasirodžius filmui „Advokatas“. Jo pristatymuose neretai sulaukdavau žiūrovų klausimų – gal bus tęsinys, mat filmo pabaiga lieka atvira, neaiški. Bet toks ir buvo mano sumanymas, tad šios juostos pratęsimo tikrai nebus.
Vis dėlto, galvodamas apie būsimus filmus, pamačiau tam tikrą panašumą tarp jų. Galiausiai net jų pavadinimai yra vienos stilistikos. Šitaip ilgainiui ir kilo idėja filmus konceptualizuoti kaip trilogiją.
Toks sumanymas suteikia galimybę nagrinėti temą iš skirtingų perspektyvų. Kita vertus, kiekvienas filmas turi savitą temą, kitokias aplinkybes, kurios nulemia žmonių gyvenimus bei likimus. Vis dėlto, mano supratimu, šiuos tris filmus vienija meilės tema, tad vienu metu jie ir panašūs, ir visiškai skirtingi.
– Ar gerai suprantu, kad šioje trilogijoje ketinate kalbėti ir apie tam tikras aplinkybes, politines situacijas, kurios nubrėžia tam tikrus su homoseksualumo tema susijusius stereotipus.
– Filmų problematiką apibūdinčiau šiek tiek plačiau – nors kalbama čia apie vyrų poras, bet nebūtinai vien homoseksualių asmenų. Tarkime, „Advokate“, kaip, beje, ir būsimame filme „Rašytojas“, vienas iš poros yra biseksualus. Tad žvelgiant kiek plačiau, tai galima būtų įvardyti kaip problematiką, susijusią su homofobija.
Vis dėlto net ir tai kiek per siaura. „Advokate“ keliu universalias temas, susijusias su turto privilegija, odos spalva, migracijos statusu, taip pat ir seksualine orientacija.
Filme „Rašytojas“ keliu klausimą apie tai, kiek žmonių gyvenimus nulemia istorinės, politinės, socialinės aplinkybės, o kiek jose mes turime pasirinkimo laisvės. Tai pasakojimas apie du vyrus, po trisdešimties metų susitinkančius Niujorke. Kalbėdami šiomis temomis jie apmąsto savo gyvenimų patirtis, jiems skirtą laiką ir tai, kas su jais pačiais nutiko.
Deja, pas mus tapo įprasta filmus, kuriuose yra LGBT+ personažai, automatiškai ir priskirti seksualinių mažumų kategorijai.
Tuo tarpu filme „Aktyvistas“ pirmame plane iškyla pilietiškumo motyvas. Čia kalbama apie esminę liberalios demokratijos sąlygą – aktyvią pilietinę visuomenę. Pagrindinis veikėjas įsitraukia į tyrimą dėl savo vaikino, kuris buvo aktyvistas, nužudymo ir jo metu patiria didžiulį vidinį virsmą.
Tad, kaip matote, visuose filmuose nagrinėjamos skirtingos temos. Deja, pas mus tapo įprasta filmus, kuriuose yra LGBT+ personažai, automatiškai ir priskirti seksualinių mažumų kategorijai.
Išties, sutinku, jog esama filmų bei serialų, kuriuose nagrinėjamos temos tiesiogiai susijusios su LGBT+ asmenimis – tai jų brandos ar atsiskleidimo istorijos. Tačiau mano darbų temos išeina iš šių ribų ir yra gerokai platesnės.
Tiesa, trečiojoje trilogijos dalyje „Aktyvistas“ bus gerokai daugiau dėmesio LGBT+ bendruomenei bei specifinėms jos temoms. Tačiau čia netikėtas yra pats filmo žanras – trileris su noir elementais.
– Jūsų filmuose personažai kalba ne tik lietuvių, bet ir anglų kalbomis, taip pat čia peržengiate ir Lietuvos lokacijas – „Advokatas“ filmuotas Vilniuje ir Belgrade, „Rašytojas“ – Vilniuje ir Niujorke, „Aktyvistas“, tiesa, lieka Lietuvos ribose. Ką skirtingi miestai bei šalys suteikia filmų pasakojimams?
– Mano debiutinio filmo „Streikas“ dešimt minučių buvo nufilmuota Niujorke, kur studijavau metus ir turėjau galimybę bent fragmentiškai pažinti šio miesto kino industriją. Daugiau nei po dešimtmečio man buvo įdomu sugrįžti į šį miestą ir sukurti ką nors naujo, visiškai kitokiu žvilgsniu bei patirtimi.
Praėjusią vasarą praleidau Niujorke, kur užbaigiau filmo „Rašytojas“ scenarijų, taip pat ieškojau ir partnerių, kuriems būtų įdomu dalyvauti šiame naujame projekte. Ir man pavyko. Šios juostos koprodukcija yra ne tik mano paties, bet ir JAV bei Vokietijos įmonių, o filmo aktoriai – vieninteliai du aktoriai – amerikiečiai. Tad man pačiam buvo labai įdomu patirti patį procesą, mat šį darbą, derinimus lydėjo gausybė biurokratinių reikalų. Tai priimu kaip labai svarbią patirtį, pamoką. Tokia štai užkulisinė motyvacija filmuoti Niujorke.
Daugiau nei po dešimtmečio man buvo įdomu sugrįžti į Niujorką ir sukurtu ką nors naujo, visiškai kitokiu žvilgsniu bei patirtimi.
Na, o galvojant apie patį kūrinį bei jo idėja, tai aš buvau stipriai paveiktas Rusijos teroro Ukrainoje. Tuomet paaiškėjo, kad visa sovietinė praeitis, kuri mums jau atrodė esanti be galo toli, staiga vėl priartėjo ir mes pamatėme, kad ji vis dar daro poveikį mūsų dabarčiai. Štai kodėl man buvo įdomu panagrinėti mūsų santykį su praeitimi per du žmones – tris dešimtmečius Niujorke gyvenantį suamerikonėjusį lietuvį bei jį aplankantį seną bičiulį iš Lietuvos. Tai dviejų tas pačias šaknis turinčių, tačiau skirtingas patirtis išgyvenusių žmonių istorija.
– Jūsų pirmajam trilogijos filmui „Advokatas“ žinoma kino kritikė Živilė Pipinytė negailėjo aštrių žodžių. Įvardijusi daugybę jo trūkumų ji pabrėžė, kad šis „filmas netampa universalia meilės istorija“. Įdomu, ko pasimokėte iš šios pirmosios trilogijos dalies ir kokių klaidų bandysite išvengti kituose dviejuose filmuose?
– Recenzijų būna įvairių, kai kada jų įžvalgos prieštarauja viena kitai, tad į jas verta atkreipti dėmesį, bet nebūtina viską priimti už gryną pinigą. Mano kaip menininko užduotis – pasidaryti savo išvadas ir vadovaujantis savo nuojauta judėti į priekį.
Mano kaip menininko užduotis – pasidaryti savo išvadas ir vadovaujantis savo nuojauta judėti į priekį.
Kita vertus, kritika užgrūdina. Tai labai aiškiai patyriau savo karjeros pradžioje 2011 metais. Mano debiutinis trumpametražis filmas „Porno melodrama“ buvo parodytas Berlyno kino festivalio programoje „Panorama“. Tuomet aš atsiskleidžiau kaip homoseksualus ir Lietuvoje sulaukiau labai daug žiniasklaidos dėmesio bei kritiško požiūrio.
Nuo to laiko išgyvenau įvairių etapų: pradžioje pykdavau ir net išsakydavau kritikams savo požiūrį, o nuomonę apie juos išreikšdavau savo socialiniame tinkle. Kartais tai sukeldavo nusivylimą ir liūdesį. Tačiau su laiku išmokau su tuo gyventi ir pernelyg nereaguoti.
– Įdomu ir tai, kad esate ne tik režisierius, savo filmų scenarijų autorius, bet ir prodiuseris? Kokie yra šio trigubo vaidmens privalumai? Kalbant apie režisūrą ir scenarijų – ar tai neapriboja jūsų paties galimybių pamatyti savo kūrinį tartum iš šono?
– Išties po filmo „Advokatas“ kitas dvi trilogijos dalis jau rengiau su bendradarbiais. Prie „Rašytojo“ scenarijaus man talkino dešimtmetį Amerikoje gyvenęs sociologas Artūras Tereškinas, šiuolaikinė menininkė Anastasija Sosunova, savo kūryboje nagrinėjanti panašius kontekstus bei škotas sinefilas Marcas Davidas Jacobsas – mudviejų tarpusavio dialogai šiek tiek net atsikartoja filme.
Tuo tarpu juostos „Aktyvistas“ scenarijaus bendraautoriais tapo Markas ir Vitalija Lapina – komercinės televizijos, serialų bei žiūroviškų filmų scenarijų autorė, padėjusia sustiprinti žanrinius trilerio elementus šioje juostoje.
Galiu ne tik išlaikyti kūrybinę kontrolę savo rankose, bet ir komunikuoti filmų idėjas taip, kaip man atrodo svarbiausia.
Na, o kalbant apie filmų prodiusavimą, pradžioje tai buvo tiesiog būtinybė, mat mano pasirinkta LGBT+ tematika, tuomet nelabai ir pavyko rasti bendradarbių. Tad ėmiausi pats ir šiandien tuo džiaugiuosi, nes esu įgavęs daug patirties ir žinių. Dabar tai matau kaip privalumą, mat galiu ne tik išlaikyti kūrybinę kontrolę savo rankose, bet ir komunikuoti filmų idėjas taip, kaip man atrodo svarbiausia.
Vis dėlto, nors išlieku savo filmų prodiuseris, tačiau artėjantys du filmai ir šiuo aspektu bus bendradarbiavimas. „Rašytojas“ – koprodukcija tarp mano įmonės „Naratyvas“, JAV įmonės „Dead Heat Pictures“ (prodiuseris Aidanas Tumas) ir Vokietijos „Artysta“ (prodiuseris Glenn Elliott). „Aktyvistas“ – „Naratyvo“ produkcija, tačiau prodiuseriais būsime įvardinti kartu su Gabriele Misevičiūte ir Glennu Elliottu.
– Kuriant bet kokį meną socialinėmis ar politiškai angažuotomis temomis, visada yra pavojus vaikščioti paviršiumi ir daryti „plakatinį meną“ tiesiog siekiant perduoti tam tikrą žinią. Kaip pats matote šią aktyvisto ir menininko dilemą?
– Tame yra dalis tiesos. Tačiau aš pats niekada nemaniau, kad mano filmų tikslas – perduoti kokią nors žinią. Suprantu, kad daugelis žiūrovų mano kūrybą sieja su viešąja mano veikla. Juk atsiskleidęs kaip homoseksualus asmuo dalyvavau daugybėje pokalbių bei laidų ir dalinausi savo patirtimi, ką reiškia būti seksualine mažuma Lietuvoje. Būtent iš čia ir kyla mano kaip aktyvisto įvaizdis.
Vis dėlto, mano filmai nėra standartiniai ar plakatiški: juose esama provokuojančių pamąstymų, ryški ir vaizdo estetika. Tad man kyla natūralus klausimas – o gal sužinoję, kad esu homoseksualus žmogus, kritikai automatiškai mano filmus priskiria socialinio meno sričiai, nors jie nebūtinai yra matę bent vieną mano darbą.
Gal sužinoję, kad esu homoseksualus žmogus, kritikai automatiškai mano filmus priskiria socialinio meno sričiai, nors jie nebūtinai yra matę bent vieną mano darbą.
Be abejo, visas vizualus turinys – laidos, filmai, serialai – yra susiję su reprezentacija, o įvairios visuomenės grupės turi poreikį būti atspindėtos šitokiame formate. Lietuva kaip šalis yra labai įvairi, mūsų visuomenę sudaro skirtingi žmonės ir jie nori save atpažinti ekrane.
Įdomu tai, kad drąsesnę tam tikros žmonių grupės reprezentaciją neretai viena pirmųjų kaip tik ir pasiūlo būtent autorinis kinas. Žvelgiant kad ir į Europos kino klasiką, galima čia paminėti tokių režisierių kaip Piero Paolo Pasolinio, Luchino Visconti ar Pedro Almodóvaro pavardes. Neretai būtent jie pirmieji savo darbuose ir ėmė rodyti LGBT+ asmenis. Nors neatmeskime ir prielaidos, kad tai būdavo ir tam tikras būdas dėmesiui pritraukti. Bet tame aš nematau nieko blogo.
Na, o kai tam tikros grupės ar asmenų reprezentacijos kine ir apskritai kultūroje tampa daugiau, dinamika ima keistis ir šitokios būtinybės tiesiog nelieka, mat visa tai yra priimama labai natūraliai.
– O jums pačiam šiandien svarbu būti siejamu su LGBT+ temas savo kūryboje nagrinėjančiu kūrėjo įvaizdžiu?
– Ėmęsis šios temos reprezentacijos Lietuvos kine, išties sulaukiau daug žiniasklaidos dėmesio. Tai sukūrė nemažai įtampos, o kartu ir mano visą kūrybą automatiškai susiejo su LGBT+ problematika. Tačiau, kaip jau minėjau, mano kūrybinės prielaidos yra kitos. Kaip galėčiau jas įrodyti? Žodžiai vargu ar čia gali padėti... Gal savo laiku man derėjo susikurti snobiško menininko įvaizdį, kuriam LGBT+ tematika būtų tiesiog žavingas aksesuaras?
Autoriniame kine svarbu kalbėti apie tai, ką išmanai. Juk būtent tuomet tavo pasakojimas ir yra autentiškas. Tad ši tema man yra labai natūrali, nes tai susiję su mano asmenine gyvenimo patirtimis. Būdamas homoseksualiu ir augdamas Lietuvoje patyriau įvairių dalykų, kurie giliai įaugo manyje ir tai tapo mano asmenybės dalimi – nežinau ar įmanoma tai atskirti nuo savo kasdienės veiklos.
Gal savo laiku man derėjo susikurti snobiško menininko įvaizdį, kuriam LGBT+ tematika būtų tiesiog žavingas aksesuaras?
Kitas klausimas – ką aš su tuo padarau kurdams kiną. Man yra svarbu kalbėti apie universalias, žmogiškas temas. Tai, kad bent šiuo metu mano personažai susiję su LGBT+ žmonėmis, yra viena iš mano autorinio kino prielaidų. Apie tai kalbėti man vis dar atrodo labai svarbu ir jaučiu turintis ką pasakyti. Tačiau drįstu manyti, kad ateityje mano kine bus ir kitokių personažų.
– Ar kurdamas kiną vis dar nevienareikšmiškai visuomenėje vertinamomis temomis pats sau randate atsakymus į rūpimus klausimus? Gal šia prasme pati kūryba yra kaip savotiška terapija?
– Išties meno kūrimas pasižymi terapiniu poveikiu, bet man asmeniškai ši idėja nėra priimtina. Lygiai kaip ir menas kaip saviraiška. Atvirai kalbant, tvarkytis su psichologiniais dalykais man labiau padėjo šešerius metus trukusi psichoterapija, o ne kinas. Tuo tarpu svarbiausia dominantė kūryboje man yra autentiškumas ir originalumas. Būtent to aš savo kūryboje ir siekiu.
Meno kūrimas pasižymi terapiniu poveikiu, bet man asmeniškai ši idėja nėra priimtina. Lygiai kaip ir menas kaip saviraiška.
Be abejo, kaip žmogų mane veikia ir grūdina aplinka, viešoji nuomonė bei žmonių požiūris. Nuo to niekur nepasislėpsi, tad tenka kasdien su tuo susidurti. Vargu ar įmanoma emociškai į tai nereaguoti. Gal todėl dera sau pripažinti ir susitaikyti su tuo, kad kai kurių dalykų tiesiog negali pakeisti ir tiek.
– Negi nejaučiate, kad jūsų filmai daro tam tikrą poveikį ir prisideda prie tam tikro požiūrio bei nuostatų keitimo visuomenėje?
– Esu tikras, kad savo filmais, jų personažais, galų gale, savo paties atsiskleidimu, prisidėjau prie didesnio LGBT+ bendruomenės matomumo Lietuvoje.
Praėjus keliolikai metų nuo mano debiuto kine, situacija mūsų šalyje yra visiškai kitokia ir bet kokio žmogaus viešas prisipažinimas esant homoseksualiu dabar jau nebesukeltų tokio skandalo. Tai yra svarbus pokytis ir šia prasme jaučiuosi įsirašęs į LGBT+ bendruomenės Lietuvoje istoriją.
Savo filmais, jų personažais, galų gale, savo paties atsiskleidimu, prisidėjau prie didesnio LGBT+ bendruomenės matomumo Lietuvoje.
Kita vertus, tenka apgailestauti, kad teisinių pokyčių per šį laikotarpį neįvyko ir situacija mūsų šalyje nėra pagerėjusi. Esu net nusivylęs lyderystės trūkumu mūsų visuomenėje būtent šiuo klausimu. Nors šiandien turime pakankamai liberalią Vyriausybę, tačiau ji nesugeba užtikrinti bent minimalių pokyčių. Visa tai vertinu labai kritiškai ir manau, jog artimiausiu metu situacija tik blogės.
