Per pastarąjį dešimtmetį dezinformacija išplito visoje Europoje, o paskutinieji prezidento rinkimai JAV parodė, kad suklastotų naujienų poveikiui neatsparios net ir stipriausiomis laikytos demokratinės sistemos pasaulyje.
Europos ekonomikos socialinių reikalų komitete (EESRK) jau antrą kadenciją dirbanti Indrė Vareikytė viena pirmųjų Europos sąjungos institucijose ryžosi atkreipti dėmesį į tuo metu neprioritetine atrodžiusią problemą. Festivalis nusprendė plačiau apie tai pakalbėti su specialiste, kurios nuomone, imunitetą dezinformacijai Europos sąjunga gali išvystyti tik stiprindama ir remdama nepriklausomą tiriamąją žurnalistiką.
– Kaip jūsų veikla Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitete susijusi su dezinformacija? Kodėl pradėjote dirbti šioje srityje?
– Su dezinformacijos tema EESRK dirbu nuo pat Krymo okupacijos. Tuo metu, kai Europos šalys dar tik bandė sutarti kaip reaguoti į šį faktą, mes jau matėme, kad nelegalią Krymo aneksiją lydės gigantiškas dezinformacijos srautas, kuris turės didelės įtakos europiečių suvokimui apie tai, kas vyksta Ukrainoje. Buvo aišku, kad reikia kažko imtis. Todėl 2015-ais metais pasirodė mano informacinis tyrimas „Žiniasklaidos priemonių naudojimas siekiant daryti įtaką socialiniams ir politiniams procesams ES ir kaimyninėse Rytų šalyse“. Nuo to laiko aktyviai dirbu su šia tema.
– Kokia geopolitinė situacija tuo metu klostėsi Europoje? Ar dezinformacija tuo metu atrodė kaip aktuali problema?
– Po Krymo okupacijos Baltijos šalys, Lenkija, Čekija, ko gero, buvo vienintelės suvokiančios, ką reiškia dezinformacija, kokį poveikį ji gali padaryti visuomenėms. Didelei daliai Europos tai atrodė neaktuali ir gal net nereali problema. Žmonės, kuriems beveik kasdien versdavau ir pasakodavau propagandos priemonių naratyvus, neretai sunkiai patikėdavo, kad galima taip įžūliai piktnaudžiauti žodžio laisve. Tai tik dar labiau mane paskatino inicijuoti šį dokumentą, kad bent beveik tūkstantis mano institucijoje dirbančių žmonių iš visų ES šalių sužinotų apie dezinformaciją ir jos keliamas grėsmes.
Žmonės, kuriems beveik kasdien versdavau ir pasakodavau propagandos priemonių naratyvus, neretai sunkiai patikėdavo, kad galima taip įžūliai piktnaudžiauti žodžio laisve.
– Kokiu principu tuo metu veikė dezinformacija? Kas buvo jos šaltinis ir koks buvo dezinformacijos taikinys? Kokios buvo prognozės?
– Krymo okupaciją lydėjo itin gausiai finansuojama dezinformacijos kampanija. Priešingai, nei po Gruzijos konflikto, Rusija šį kartą aiškiai parodė, jog neketina pralaimėti viešųjų ryšių ir nuomonių karo. Todėl po Krymo aneksijos buvo galima stebėti itin plataus masto įžūlią melo kampaniją prieš Ukrainą. Tam buvo pasitelktos ne tik tradicinės priemonės (TV, radijas, internetas, socialiniai tinklai, lobistai, tam tikslui sukurtos organizacijos), bet ir pastebimai padaugėjo dezinformacijos atakų, nukreiptų į potencialius sprendimų priėmėjus. Tiek ES, tiek šalių narių institucijų koridoriuose neretai pasigirsdavo atkartojami propagandos naratyvai, pvz., kad Ukraina – fašistinė valstybė, ar kad Krymas istoriškai visada buvo Rusijos dalis. Tačiau jau tada buvo aišku, kad Rusija turi tikslą savo įtaką plėsti į ES ir darys viską, kad susilpnintų Europos vienybę. Deja, kaip matome šiandien, viskas pasitvirtino su kaupu. Dėl to buvo itin svarbu kuo greičiau sutelkti žmones ir resursus, galinčius padėti visa tai identifikuoti ir viešinti.
– Kokias priemones ir metodus Kremlius pasitelkia dezinformacijai skleisti Europos Sąjungos teritorijoje?
– Vertinant dezinformacijos poveikį būtų didžiulė klaida manyti, kad dezinformacija veikia tik per mums įprastus žiniasklaidos kanalus ar socialines medijas. Tam naudojami visi įmanomi įrankiai, pavyzdžiui, nevyriausybinės organizacijos, akademikai, fondai, pseudo-naujienų agentūros, konkretūs asmenys institucijose ir pan. Kai kuriose ES šalyse vyresni žmonės pasiekiami per vadinamus grandininius laiškus, kuriuos prašoma išplatinti kuo didesniam žmonių kiekiui. Pavyzdžiui, per savo darbą komitete ne kartą esu bendravusi su organizacijomis skambiais pavadinimais „už žmogaus teises“ ir pan. Susitikus su šiomis organizacijomis išaiškėdavo, kad kalbėsimės apie pažeidžiamus Kremliaus interesus ir fašistus Ukrainoje. Ko gero, vienas subtiliausių dezinformacijos pavyzdžių su kuriuo esu susidūrusi – istorijos vadovėlių palyginimo paroda, kuri skynėsi kelią per visas ES institucijas. Lyg ir puiki idėja, palyginti kaip pasauliniai karai pavaizduoti skirtingų šalių vadovėliuose. Tačiau užsienietis parodos stenduose apie Lietuvą sužinos, kad mūsų šalis buvo išgelbėta sovietų, kad tai vienas geriausių dalykų, įvykusių mūsų istorijoje. Tuo pačiu formuojamas įvaizdis, kad esame fašistus ir nusikaltėlius remianti šalis. Dar vienas pavyzdys – skambi spaudos konferencija Briuselyje dirbantiems žurnalistams apie nusikalstamumo lygį Baltijos šalyse, dėl kurio patartina čia neinvestuoti ir nebendradarbiauti. Atėjus į tyrimo pristatymą paaiškėjo, kad jokių realių duomenų apie Baltijos šalis nėra, daugiau buvo kalbama apie Lotynų Ameriką, tačiau žinutė apie mūsų šalyse siaučiančią mafiją jau išplatinta tarptautinei žurnalistų auditorijai. Prieš kelias savaites garsiai nuskambėjo britų studentų tyrimas, kuriame teigiama, kad koncentracijos lageriai iš tiesų buvo poilsio stovyklos. O duomenys apie akademikus studentams pasakojančius kaip sovietai išgelbėjo Lietuvą, mus pasiekia tikrai dažnai.
– Ar galima sakyti, kad šiandien požiūris į dezinformaciją Europoje pasikeitė?
– Neseniai darytų tyrimų duomenimis Europoje 85 proc. žmonių mano, kad dezinformacija jų šalyje yra rimta problema, kurią būtina spręsti. Jei lygintume su problemos žinomumu prieš 3–4 metus, kai Vakarų šalyse jo, ko gero, nebuvo visai, skaičiai atrodytų įspūdingai. Tačiau šie skaičiai tikriausiai apsiverstų aukštyn kojom, jei ištirtume europiečių atsparumą dezinformacijai bei gebėjimą ją identifikuoti. Taigi, reziumuojant, dezinformacijos poveikį suvokiame geriau, bet ne dėl to, kad buvo imtasi reikiamų veiksmų, o todėl, kad daug šalių pačios patyrė, kokias pasekmes gali sukelti problemos ignoravimas. Pavyzdžiui, JAV rinkimai, „Brexit“, Katalonijos krizė, Prancūzijos prezidento rinkimai, Juodkalnijos kvietimas į NATO, Makedonijos ir Graikijos santykiai – visose šiose šalyse dezinformacija stipriai prisidėjo prie krizės gilinimo. Dabar turime užtikrinti, kad žinojimą seks reikiami žingsniai žmonių atsparumui didinti.
– Šiomis dienomis EESRK ruošiamas dokumentas apie dabartinę kovos su dezinformacija būklę. Pateikėte pasiūlymų ir kritikos šiam dokumentui, kodėl? Kokie yra pagrindiniai dalykai, su kuriais nesutinkate?
– EESC vertino EK (Europos komisija) parengtą dokumentą dėl kovos su dezinformacija internete. Šis dokumentas – viena pirmųjų konkrečių EK reakcijų į dezinformacijos problemą. Nors ir kukliai, bet šiame EK komunikate yra nurodytos konkrečiai Rusijos keliamos grėsmės. Nors numatytoms priemonėms trūksta ambicingumo, tačiau pozityviai vertinčiau tokio komunikato atsiradimą iš esmės. Tuo tarpu mano kolegų paruošta pirmoji dokumento versija, mano manymu, kiek per daug koncentruojasi į bandymus pažaboti priemones, kuriomis skleidžiama dezinformacija, o ne į kovą su tikraisiais propagandos užsakovais. Pvz., kalbama tik apie socialinių tinklų kampanijų atsakomybę, pamirštant tuos, kurie naudoja socialinius tinklus tam, kad platintų dezinformaciją. Mano pateiktos pataisos būtent ir buvo koncentruotos į aiškų dezinformacijos užsakovo įvardijimą, paramos kovojantiems su dezinformacija svarbą, didesnį skaidrumą kalbant apie socialinių tinklų algoritmus ir pajamas už politiniams ir geopolitiniams tikslams skirto turinio skleidimą, taip pat į būdų remti Europos tiriamąją žurnalistiką svarbą. Skaičiuojama, kad vien 2010–2014-ais metais tradicinė žiniasklaida prarado 14 mlrd. eurų pajamų iš reklamos. Šie pinigai atiteko didesnį skaitomumą generuojantiems skaitmeninėms platformoms. Patyrusios biudžetų sumažėjimą, žiniasklaidos priemonės turėjo mažinti savo tiriamosios žurnalistikos komandų kiekius.
– Kaip Lietuvoje ir Baltijos šalyse yra kovojama su dezinformacija? Kaip galime pasidalinti daugiamete patirtimi Europoje?
– Be abejonės, Baltijos šalys, Lenkija, Švedija ir kt. turi itin didelį „know-how“ (liet. patirtis) dezinformacijos klausimu, tačiau ES kontekste dalinimasis mūsų patirtimi ir kvietimas ją perimti tampa ir kiekvieno dirbančio ES ar kitose tarptautinėse institucijose asmens atsakomybe.
– Paskutiniu metu šalia politinės dezinformacijos į viešąsias erdves skverbiasi ir nemažai konspiracijos teorijų, tokių kaip „anti-vax“ (liet. anti-skiepai), „flat earth society“ (liet. plokščios žemės visuomenė) ir kt. Visa tai verčia susimąstyti, kad kalbama ne tik apie aktyvią politinių jėgų skleidžiamą dezinformaciją, bet ir apie tai, kad tikėjimas įdomesne ar patogesne realybe šiandien tapo reiškiniu. Kaip galėtumėte tai pakomentuoti? Ar jūsų nuomone egzistuoja ryšys tarp šių dalykų?
– Vienas iš dezinformacijos principų – kelti baimę, neapykantą, sąmyšį, nepasitikėjimą demokratine sistema ir informacijos šaltiniais. Pavyzdžiui, vieno miesto naujienoms sukuriami 4–5 į esamą žiniasklaidą panašūs naujienų portalai, kuriuose skleidžiama tiek įprasta informacija, tiek sąmokslo teorijos. To pasekmė – ilgainiui žmonės pradeda tikėti sąmokslo teorijomis ir nebepasitikėti tikraisiais informacijos šaltiniais. Siekiant ateityje išvengti sąmokslo teorijų, keliančių realią grėsmę, turime ugdyti kritinį mąstymą ir gebėjimą skirti realų informacijos šaltinį nuo nepatikimo.
– Kokius geriausius sprendimus ir išeitis matote ES, tam, kad būtų apsaugota žodžio laisvė ir suvaldyta propaganda?
– Norint suvaldyti problemą, pirmiausia reikia ją pripažinti. Nors ES atsiranda vis daugiau spaudimo kovoti su dezinformacijos problema, tačiau tai vyksta per lėtai ir nepakankamai ambicingai. Pavyzdžiui, 2016-ais metais įkūrėme specialų skyrių Išorės veiksmų tarnyboje, kuris atlieka puikų darbą fiksuodamas dezinformacijos atvejus, tačiau jiems labai trūksta finansavimo ir žmogiškųjų išteklių. Turime didelę patirtį turinčių akademikų, organizacijų. Visų šių žmonių ir žinių sutelkimas yra itin svarbus norint efektyviai kovoti su dezinformacija. Nepamirščiau ir visų lietuvių dirbančių tarptautinėse institucijose vaidmens.
Informacinių karų ir dezinformacijos temoms skirtos specialiosios festivalio „Nepatogus kinas“ programos „Post-propaganda“ filmus Vilniaus kino teatruose bus galima išvysti jau nuo spalio 4 d., o iki spalio 28 d. festivalio dokumentiką bus galima pamatyti dar vienuolikoje Lietuvos miestų. Tradiciškai, įėjimas į visus „Nepatogus kino“ seansus ir renginius yra auka nuo 1 euro cento.
Daugiau informacijos – čia.
