Tvano nebus, rež. Marat Sargsyan
„Vyksta karas, bet filmas ne apie karą“ – rašoma synopsyje: „Tai realybės ir sukurtos realybės karas“. Kad būtų kiek aiškiau (arba nebūtinai) prie žanro nurodoma: magiškasis realizmas. Toks apibūdinimas intriguoja, nes – prisipažinsiu – kasdienybės realizmas šiuolaikiniame lietuvių kine jau ima pabosti. Suvienodėja.
Filmas debiutinis. Jis nukels į karo nusiaubtą pasaulį, kur pinsis kelios tikrovės ir siužetinės linijos. Pulkininkas (Valentinas Masalskis) begalę metų skirtingose šalyse konsultavo, kaip kariauti, bet gimtinėje įsiplieskus pilietiniam karui, atsisako jame dalyvauti. Jis per daug protingas, kad nesuprastų – karą rezga svetimos rankos.
Čia nebus konkrečios šalies, tautos ir laiko, teigia Sargsyanas. Bet mes galėsime suprasti, kad veiksmas vyksta ne viduramžiais, o šiandien. Pasak režisieriaus, istorija sunkiai tilps į vieną žanrą ir vieną temą, o pirmu smuiku gros ne siužetas.
Filmas parodytas Venecijos kino festivalio paralelinėje programoje „Kritikų savaitė“. Po premjeros prancūzų kino kritikas Fabienas Lemercier lietuvio sukurtą pasaulį apibūdino kaip kažką tarp „labai realios tikrovės ir beveik krikščioniškos fantazijos“.
Šuolis, rež. Giedrė Žickytė
„Šuolis“ šuoliuoja per pasaulį. Tokiomis ir panašiomis metaforomis galima žongliruoti kalbant apie naują režisierės dokumentiką. Premjera Varšuvos kino festivalyje. Čia laimėtas geriausio dokumentinio filmo apdovanojimas. Vėliau eilė tarptautinių festivalių, apie kuriuos operatyviai raportuota žiniasklaidoje.
Vis mąstau, po kiek aplankytų festivalių ir laimėtų apdovanojimų jau nebeaktualu platinti pranešimo spaudai, nes niekam tiesiog nebeįdomu apie tai skaityti? Štai visai neseniai „Nuostabieji lūzeriai“ viešai gyrėsi 18-uoju tarptautiniu prizu. Kur ta riba, galvoju? Čia ekskursą į šalį baigiu ir grįžtu prie „Šuolio“.
1970-ieji. Lietuvių jūreivis Simas Kudirka desperatiškai peršoka iš sovietinio laivo į JAV pakrančių apsaugos katerį, pasiprašo politinio prieglobsčio, bet yra grąžinimas atgal. Įvykis sulaukia tarptautinės reakcijos. Amerikoje kyla demonstracijos už Kudirkos ir Baltijos šalių nepriklausomybę, o lietuvio likimą ima spręsti abiejų valstybių – JAV ir Sovietų Sąjungos – vadovai. Už Atlanto net sukuriamas TV filmas „Defection of Simas Kudirka“, kuriame pagrindinį, lietuvio, vaidmenį atliko dabar jau „Oskaro“ laureatas Alanas Arkinas.
O ką apie Simą Kudirką žinome mes? Bent aš iki šiol negirdėjau nieko. Todėl gerai, kad yra smalsi režisierė kuri, tikėtina, vėl sukūrė intriguojantį pasakojimą apie įdomią asmenybę ir jos drąsą. Apie vieno žmogaus ir visos Lietuvos laisvės siekį.
Žmonės, kuriuos pažįstam, rež. Tomas Smulkis
Režisierius neskuba. 2009-aisiai – magiškajam realizmui artimas bakalauro darbas „Pietys“. 2012-aisiais – dokumentinis magistro darbas „Rojaus beieškant“. Dar vėliau – ilga kūrybinė pauzė, per kurią Tomas Smulkis intensyviai dirbo kitų režisierių filmavimo aikštelėse ir brandino debiutinio ilgametražio idėją. Užtruko šešerius metus. Filmavimo darbai baigti 2018-ųjų rudenį. Internete jau galima pamatyti plakatą, o premjera, matyt, įvyks kuriame nors iš tarptautinių kino festivalių. Norisi tuo tikėti ir to linkėti.
Trys vilniečiai. Visi tuo pačiu metu atsiduria lemtingų asmeninių sprendimų akivaizdoje. Goda prieš dešimt metų patyrė traumą ir mokosi atrasti ryšį su kitu žmogumi. Justė visą laiką gyveno kitų suplanuotą gyvenimą ir pagaliau privalo priimti sprendimą pati. O Vytas po dvidešimties metų santuokos palieka šeimą, taip ir nedrįsdamas įvardinti tikrosios priežasties.
Ketvirtuoju personažu taps Vilnius. Kaip teigia autorius, buvo svarbu užfiksuoti sparčiai besikeičiantį miestą: „Jame gyvenu nuo pirmųjų studijų metų ir visą šį laiką keliu klausimą, kaip greitai prie šio išorinio – visuomenės ir aplinkos – virsmo gali prisitaikyti pats žmogus? Kas vyksta su mumis, kai viskas aplink kinta greičiau nei mes patys“.
Pagrindinius vaidmenis atliks Gabija Jaraminaitė, Milda Noreikaitė ir Arūnas Sakalauskas, pasirodys Jolanta Dapkūnaitė, Indrė Patkauskaitė, Juozas Budraitis, Paulius Markevičius.
Švelnūs kariai, rež. Marija Stonytė
Karinė coming-of-age dokumentika. Taip ironiškai būtų galima apibūdinti žanrą. Debiutinis filmas pasakos apie savanorišką karo tarnybą pasirinkusias tris jaunas moteris ir klaus, ką reiškia tapti kovotoja ne tik Lietuvos kariuomenėje, bet ir savo asmeniniame gyvenime.
Paskutinės žinios apie filmą pasiekė gruodį – jo pasaulinė premjera įvyko Guangdžou (Kinija) dokumentinių filmų festivalyje. Po premjeros išplatintame pranešime kūrėja apie savo herojes sakė taip: „Kiekvienoje iš jų atradau dalį savęs – mano bendraamžės, jos drąsiai ėjo į naują, tradiciškai moterims „svetimą“ teritoriją. Pažinusi jas artimiau, supratau, kad filmas nebus apie karinę tarnybą, jis kalbės apie svarbius brandos etapus merginos gyvenime“.
Izaokas, rež. Jurgis Matulevičius
Šį filmą jau galima vadinti užkeiktu. Lietuviškoji premjera turėjo įvykti „Kino pavasaryje“, bet žinome, kuo viskas baigėsi. „Scanorama“ turėjo progą neteisybę ištaisyti, bet artėjant antrajam karantinui, filmą spėta parodyti tik saujelei kviestinių svečių. Planuojama, kad repertuaruose „Izaokas“ pasirodys vos tik duris atvers kino teatrai.
Pagal Antano Škėmos apysaką sukurta drama pasakoja apie tris jaunystės draugus, kuriuos išskyrė karas ir emigracija, o po 20 metų vėl sujungė vieno iš draugų sprendimas sukurti filmą apie „Lietūkio“ garažo žudynes. Jų metu vokiečių esesininkai su lietuvių parankiniais nužudė keliasdešimt žydų. Tamsus, sapniškas, labirintiškas pasakojimas jau pavergė lietuvių kultūrininkų širdis, o dabar laukia plačiosios publikos verdikto.
Lapkritį filmas laimėjo „Sidabrines gerves“ už operatoriaus ir kompozitoriaus darbą, o gruodį buvo nominuotas Europos kino apdovanojimui geriausio metų debiuto kategorijoje.
Bėgikė, rež. Andrius Blaževičius
Antrasis „Šventojo“ kūrėjo darbas. Šįkart – apie merginą, kuri karštligiškai ieško per eilinį psichozės priepuolį iš namų pabėgusio savo vaikino. Ji blaškosi po miestą ir seka pabiromis užuominomis. Aprašymas teigia, kad tai veiksmo nestokojanti drama apie meilę ir absoliučios laisvės siekį. Režisierius gilinsis, kaip šios dvi temos tarpusavyje susipina, ir kaip iš jų atsiranda atsakomybės ir pasiaukojimo už kitą tema.
Birželį „Bėgikė“ buvo pristatyta pasaulio kino industrijai virtualioje Kanų kino festivalio kino mugėje. Į Lietuvos ekranus filmas neskubės ir lauks kvietimo į tarptautinį kino festivalį.
Vaidins Žygimantė Elena Jakštaitė, Marius Repšys, Laima Akstinaitė, Valentinas Krulikovskis.
Dainos lapei, rež. Kristijonas Vildžiūnas
Apie filmą žinoma nedaug, bet panašu, kad režisierius vėl pasakos apie tarp praeities ir dabarties pasiklydusį veikėją, kuris bando suprasti, kaip ir kodėl išsisklaidė šviesios jaunystės iliuzijos. Filme skambės jau iširusios Kristijono Vildžiūno roko grupės „Šiaurės kryptis“ dainos.
Čia susitiks mitas, istorija, sapnai ir vieno žmogaus gyvenimas postsovietinėje realybėje. Orfėjo ir Euridikės mito motyvais paremtos dramos centre – roko dainininkas Dainius. Po mylimosios mirties vyras užsisklendžia vienatvėje pelkių supamame nuošaliame vienkiemyje. Jis trokšta pasimatyti su mylimąja sapnuose, todėl ima mokytis sapnaregystės meno. Jam padeda berniukas, kurį šis gelbsti nuo vietinių degtindarių išnaudojimo.
Pagrindinius vaidmenis atliks Lukas Malinauskas, Rokas Rinkevičius, Mantas Zemleckas, Agnese Cirule.
Būsiu su tavim, rež. Virginija Vareikytė, Maximilien Dejoie
Naujasis „Aš už tave pakalbėsiu“ (2015) kūrėjų darbas – istorija apie psichologę ir policininkę, kurios keliauja po Lietuvos miestelius ir bando pasiekti ten gyvenančius vyresnio amžiaus žmones, kuriems kyla minčių apie savižudybę. Nusivylusios esama situacija, herojės trokšta išlaisvinti savo miestelio ir kitų apylinkių bendruomenes iš vienatvės ir savižudybių stigmos gniaužtų, nepasiduoti nesėkmės baimei ir palaikyti viena kitą. Žanras meninė dokumentika, tikiuosi, kilstelės kūrinį aukščiau prevencinio.
Kapinynas, rež. Emilija Škarnulytė
Socialinės ir natūralios ekosistemos. Ekonominiai ir ekologiniai ryšiai. Žmogaus santykis su aplinka. Tai dalis videomenininkei rūpimų temų. Šis dokumentinis filmas, kurio premjera numatoma šiemet (bent taip rašoma prodiuserinės studijos interneto puslapyje), pakvies į archeologinę ekspediciją iš ateities į paprastam žmogui nebeprieinamas vietas. Jos metu bus stebimas visas branduolinio kuro ciklas: nuo urano kasyklų, kunkuliuojančių branduolinių reakcijų iki radioaktyvių kapaviečių. Įdomu, kad radioaktyvumo motyvas (tik metaforiškiau, netiesiogiai) ryškėjo jau ankstesniame darbe „Aldona“ apie autorės močiutę, kuri po Černobylio sprogimo neteko regėjimo.
Mončys. Žemaitis iš Paryžiaus, rež. Linas Mikuta
Dokumentinis filmas-kelionė po geografines Lietuvos ir Prancūzijos vietas, kurios labiausiai paveikė garsų lietuvių skulptorių, modernistą Antano Mončį. (1921-1993). Kaip žmogų ir kaip menininką. Lietuvos kino centro kataloge rašoma: „kiekviena vieta – tai palikti pėdsakai, jo dvasiniai tvariniai, skulptūros bei menininką pažinoję ir mylėję žmonės – mokiniai, pasekėjai, gerbėjai, artimieji...“.
Tikiuosi, kad jautri Kristinos Sereikaitės kamera ir režisieriaus mokėjimas įsiklausyti į savo herojus (šįkart – į jau iškeliavusį), sukurs šį tą daugiau nei lietuvių kine taip mėgstamas ir išnaudotas menininko kino portreto žanras.
Geras gyvenimas, rež. Viktorija Šiaulytė, Marta Dauliūtė
Prieš aštuonerius metus „Scanorama“ rodė Martos Dauliūtės „Antrą klasę“ apie Švedijoje dirbančius jaunus lietuvius. Pamenu, dokumentinis filmas sukėlė dviprasmiškų jausmų. Socialinis komentaras ar kūrėjos savęs demonstravimas? Jautrus žvilgsnis ar peržengtos ribos? Meilė herojams ar jų egzotizavimas?
Jis nebuvo toks geras, kaip gali pasirodyti iš man kilusių klausimų: neva jis privertė labai susimąstyti. Ne, neprivertė, bet naująjį, sukurtą su Viktorija Šiaulyte, bus vis tiek įdomu pamatyti. Jis pasakos apie pasaulyje populiarėjantį startuolį – bendruomenišką būstą (co-living), kuriame, kaip rašoma synopsyje, „kiekvieno asmeninis gyvenimas tampa verslu, o verslas – gyvenimu, kuriame visus jungia vienas tikslas – siekti maksimalios savirealizacijos sumažinant savo poreikius iki miego kapsulės dydžio“.
Filmas yra bendros gamybos su Švedija ir Suomija. Šiuo metu ieškoma pardavimų partnerių ir festivalio premjerai.
Prologas, rež. Mantas Kvedaravičius
Ar pasirodys kitąmet, nežinia. Bet jei pasitikėtume Lietuvos kino centro katalogu, filmas jau baigtas. Apie ką jis? Aprašymas skamba taip: „Vienišas rašytojas iš Sudano įsivaizduoja savo kelionę per šlovingosios Graikijos žemes. Septyniolika šunų, apleistas tekstilės fabrikas ir netikėtas senos moters svetingumas lydi jį kelyje. Grįžimas namo stebuklingas – jis jau nebe pakvaišęs klajoklis, bet pranašas, ateisiantis baigiantis laikui“.
Spėju, kad „Prologas“ megs prasminius saitus su ankstesniuoju kūrėjo darbu „Partenonas“ (2019), bus savotiška jo tąsa. Tik, panašu, labiau dokumentinė. Šiame filme vėl pasirodys sudanietis Mehdi Mohammedas, kuris šįkart tapo ir vienu iš operatorių.
Man viskas gerai, rež. Ernestas Jankauskas
Jei tik pandemija atslūgs, „Čia buvo Saša“ (2018) kūrėjai spalio mėnesį tikisi pristatyti ir šiuo metu baigiamą kurti filmą „Man viskas gerai“. Tragikomiška drama su magiškojo realizmo elementais pasakos apie panikos priepuolius ir nerimą patiriančią charizmatišką mokslininkę, kuri atlieka sudėtingus ir didžiulį perversmą mokslo srityje sukelti galinčius tyrimus su pelėmis.
Po dviejų mėnesių, praleistų psichiatrijos klinikoje, ji bando grįžti į senas vėžes, tačiau chaotiška aplinka, pasikeitęs artimųjų santykis ir viena po kitos pasipilančios nesėkmės nubloškia į labai netobulą realybę, kur moteris turės susigrumti su vidiniais demonais.
Lapkritį Talino kino festivalio industrijos renginio „Baltic Days“ programoje „Works in Progress“ lietuvių darbas buvo pripažintas geriausiu Baltijos šalių kino projeku. Apdovanojimą teikęs žiuri atkreipė dėmesį į įtikinamą vizualinę koncepciją ir kūrinį pavadino „drąsios meninės vizijos filmu apie svarbią, bet mūsų visuomenėje dažnai vengiamą ir retai aptariamą temą“.
Filme vaidins Gabija Siurbytė, Andrius Paulavičius, Donatas Šimukauskas, Marius Repšys.
Drugelio širdis, rež. Inesa Kurklietytė
Filmai vaikams ir šeimai – retas reiškinys lietuvių kine. Arūno Žebriūno „Paskutinė atostogų diena“ ir „Gražuolė“, Romo Lileikio „Aš esu“, Vytauto V. Landsbergio „Jonukas ir Grytutė“, Inesos Kurklietytės „Varnų ežeras“, Giedrės Beinoriūtės „Balkonas“ ir tikrai ne „Gustavo enciklopedija“ – tik keli, kurie pirmiausiai ateina į galvą. Bet gali būti, kad tiek ir tėra.
Todėl naujausias režisierės vaidybinis ilgo metro filmas – įvykis, nes jau gerą dešimtmetį mūsų šalyje nebuvo sukurta filmų vaikams, kuriuose vaikai ir vaidintų.
„Drugelio širdis“ pasakos apie dešimtmetį berniuką Juozapą, kuris yra vienintelis iš milijono, nes gimė su širdimi išorėje ir išgyveno. Jo širdį saugo stiklinis gaubtas ir storas šarvas. Juozapas vengia vaikų. Jo pasaulis – tai sename dvare paties sukonstruotas vabzdžių viešbutis ir jo gyventojai. Tačiau vieną dieną į Juozapo gyvenimą įsibrauna į miestelį atsikrausčiusi bendraamžė mergaitė Rugilė...
Fimo premjera numatoma rudens pradžioje. Pagrindinius vaikų vaidmenis atliks Elijas Malinauskas ir Vilnė Konstancija Abukevičiūtė.
Informaciją publikuota oficialiame Lietuvos filmų centro puslapyje.
