Geras turinys neatostogauja. Prenumerata vos nuo 0,50 Eur/mėn!
Išbandyti
2023 03 24

Lietuviškasis Kino pavasaris: nuo kultūrinių skirtumų iki pripratimo prie bombų

Kino pavasaris – šventė ne tik kino gurmanams, bet ir Lietuvos kino kūrėjams, kurie gana gausiai pristato savo filmus festivalyje ir leidžia publikai susipažinti su kūriniais iki šiems tampant kino teatro repertuarų dalimi. Šiemet festivalyje pristatomi šeši ilgo metro lietuviški filmai, kurių vienas bus baigtas montuoti ir bus parodytas žiūrovams tik paskutinę festivalio dieną. Kol kas apžvelgiu, ką pavyko iš jų prigauti repertuare.
Kadrai iš filmų
Kadrai iš filmų

★★★★☆ /„Mariupolis 2” (rež. Mantas Kvedaravičius, ko-rež. Hanna Bilobrova)

Kad ir kaip kai kuriuos gali traukti nueiti į šitą filmą dėl to, nes tikėsis pamatyti pačius Rusijos sukelto karo Ukrainoje vyksmus, to pamatyti nepavyks. Mantas Kvedaravičius filmuodamas „Mariupolį 2“ liko ištikimas savo antropologiškam žvilgsniui ir pasirinko papasakoti apie paprastus žmones, kurie gyvena karo sąlygomis ir visomis išgalėmis bando išsilaikyti ir išgyventi.

Net ir bombos neatima vieno iš mariupoliečių noro pasirūpinti savo būriu balandžių

Turbūt labiausiai žiūrint „Mariupolį 2” stebina apimanti ramybė. Bombardavimo garsai tarytum tampa natūralia vyksmo dalimi ir prie jų galiausiai priprantama, kad ir kaip kraupiai apie realybę pagalvojus tai skambėtų. Filmo tempas – iš tiesų ganėtinai lėtas ir lyg sąmoningai ištempiantis laiko tėkmę, kurioje galima pajausti, kad paprastų žmonių būtis kare yra visai ne tokia, kokią rodo vaidybiniuose filmuose. Ta būtis – su išgverusiu laiku, gana nuobodi, monotoniška bei užpildyta baimės ir dalinio susitaikymo. Ir žmonėmis, kurie vis dar išlaikę savo žmogiškumą bei bando burtis, būti kartu ir kažkaip pragyventi. Net ir bombos neatima vieno iš mariupoliečių noro pasirūpinti savo būriu balandžių. Ir čia turbūt vienas iš tų momentų, kuriuos ir norėjo apčiuopti nužudytas režisierius.

★★★☆☆ /„Per arti“ (rež. Austėja Urbaitė)

Austėjos Urbaitės filme „Per arti“ pasakojama istorija apie prancūzų šeimą, norinčią įsivaikinti vaikus iš Lietuvos. Šeima pasisamdė auklę lietuvę, kuri padeda vertėjauti bei užmezga itin glaudų ryšį su vaikais. Šiame filme daug įvairių niuansų, kurie leidžia manyti, kad rašydama scenarijų režisierė tuo pačiu metu bandė režisuoti ir žiūrovo patirtį. Nes kiekvienas nuotaikos pasikeitimas, kiekvienas momentas atrodo reikšmingas ir suteikiantis daugiau žinių apie personažų logiką ir motyvus.

Žiūrint „Per arti“ gali net šiek tiek apimti jausmas, jog iš tiesų stebime prancūzišką kiną.

Auklę Gabrielę vaidinanti Dovilė Kundrotaitė puikiai laviruoja tarp vėjavaikiškumo ir net šiokio tokio rimtumo, kai užklumpa noras vaikams suteikti geriausią ateitį, kokia tik įmanoma. Iš tiesų D.Kundrotaitės kuriamas personažas tampa lyg tiltu tarp dviejų skirtingų pasaulių – Žaklinos bei jos vyro griežto prancūziškojo bei vaikų iš Lietuvos – Karolinos ir Ryčio – trapaus, dar norinčio mėgautis, norinčio žaisti. Ir daug dalykų čia pasiklysta vertime, bet kartais – ir tikslingai, nes auklės Gabrielė savo rankose turima vertimo galia tikrai šiek tiek palaviruoja, vietomis pagražina, vietomis nutyli.

Žiūrint „Per arti“ gali net šiek tiek apimti jausmas, jog iš tiesų stebime prancūzišką kiną – ne tik dėl to, jog daugiausia čia kalbama prancūziškai, bet ir dėl paties tempo, estetikos. Ir tai nei gerai, nei blogai – tokia iliustracija, jog demonstruojant kultūrų skirtumus jas kaip tik pavyko itin sulieti tarpusavyje.

★★★★☆ /„Roberta“ (rež. Elena Kairytė)

Elena Kairytė suradusi Robertą, apie kurią nusprendė sukurti stebimąją dokumentiką, kartu atrado ir nuostabų personažą, ir neįtikėtinai tikslų kartos portretą, ir sukūrė itin stilingą ir gyvą filmą.

Žiūrint „Robertą“ gerąja prasme stebina herojės iškalba, gyvybingumas, atidumas savo aplinkai ir jos detalėms bei nenuilstamas noras gyventi kuo įdomiau. Nors galėtų gyventi kur nors ramiai, ji renkasi, kaip sako „ramiausią Krasnuchos kiemą, kur gali stebėti gyvenimus pro mažus didelio namo kvadratėlius“.

Keičiasi darbai, keičiasi namai, keičiasi stilius ir plaukai, bet jos esencija išlieka ta pati.

Robertos gyvenimas nestovi vietoje. Keičiasi darbai, keičiasi namai, keičiasi stilius ir plaukai, bet jos esencija išlieka ta pati. Su šiek tiek ironiškiu požiūriu, tikra, gyva, norinti gyventi, norinti patirti, nors ir kartais sukrentanti į „depresijos lizdą“.

Frazę „bomž laif“ nulūžus cigaretėms po keleto minučių palydi pamąstymas, jog „jau seniai turėjo būti tie metai, kai turėjau išmokti atsidėti pinigų“ – Roberta nebijo ir pasijuokti iš savęs, ir supranta, kokioje padėtyje yra atsidūrusi. Bet turbūt svarbiausia – joje justi, kad ji gyvena ne tam, kad dirbtų, o dirba tam, kad galėtų gyventi. Laisvai, nenuobodžiai ir neužsisukančiai nuobodžiuose rutinos ratuose. Ir, žinoma, stilingai.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pastatus įdomiais daro ne tik fasadai: kodėl svarbu, kad jie galėtų pasakoti istorijas?
Reklama
Gal pats metas dalyvauti „Saulėlydžio“ sagos maratone? Visos dalys jau „Telia Play“ platformoje
Reklama
Parama gamtai gali būti ir tvaresnė, ir stilinga: „Lidl“ ir Lietuvos jūrų muziejus pristato unikalią suvenyrų kolekciją
Reklama
Išmanūs transporto infrastruktūros sprendimai – naujasis pažangos etapas pasitelkiant 5G
Užsisakykite
15min naujienlaiškius