Visas naujienas apie Talino kino festivalį skaitykite 15min kultūra.
Mylimosios paieškos sapnuose K.Vildžiūno „Dainos lapei“
Luko Malinausko suvaidintas roko dainininkas Dainius ką tik prarado savo mylimąją Justiną (akt. Agnese Budovska). Miške jis išmeta mašinos raktelius ir su urna rankose eina link tėvų vasaros sodybos, įsikūrusios atokiau nuo šalia esančio kaimelio. Čia Dainių aplanko draugų pora – Aidas (akt. Mantas Zemleckas) ir Brigita (akt. Kamilė Gudmontaitė), kurie nusprendžia elgtis su draugu lyg nieko nebūtų atsitikę, mat taip mergina perskaitė vienoje iš knygų. Tačiau tuščias vaikino žvilgsnis ir operatoriaus Jurgio Kmins iš viršaus pagautas vidinis klyksmas ant galvos apsivyniojus mirusios mylimosios megztinis nežada greito susitaikymo su netektimi. Vietoje to Dainius bevartydamas Justinos dienoraščius prisimena, kad mergina savo kūrybai pasitelkdavo sąmoningą sapnavimą. Nuo tada jis naktimis bando atverti sapnų vartus ir kaip Orfėjas parsivesti Euridikę iš apleistos lapės olos, kurioje palaidota jo mylimoji.
Filme susimaišo dramos, siurrealizmo ir miuziklo žanrų elementai.
Lėta filmo įžanga K.Vildžiūno „Dainos lapei“ (angl. Songs for a Fox, 2021) pamažu išsivysto į siurrealistiškais sapnais ir trapia realybe persipynusį veiksmą, kur kartais sunku atskirti, kada baigiasi sapnas, o kada vėl prasideda skausminga nūdieną. Dainiui užsiimti sąmoningu sapnavimu padeda jo naminukės fabrikėlyje atrastas girtas paauglys Gailius. Panašu, kad berniukas buvo užmezgęs artimą ryšį su Justina ir padėjo jai darbuotis. Tačiau tik vėliau Gailius sužinos, kad jos nebėra gyvųjų tarpe, matyt todėl, kad net ir pačiam Dainiui vis dar sunku garsiai pasakyti, kad jos nebėra, kitaip taip įnirtingai jos galbūt neieškotų savo sapnuose. Šie du veikėjai filme reprezentuoja tarsi du skirtingus pasaulius: Dainius – siurrealistiškų sapnų, o Gailius – skurdžios kaimo realybės, kuri vis dar gavi šalies regionuose. Tačiau abu vienas kitam padeda bent laikinai pabėgti nuo juos kankinančių rūpesčių.
Filmo eigoje taip ir nesužinome, kaip ir kodėl mirė Justina. Nors Gailiaus užsiminimas apie jo nusižudžiusį tėvą ar jaunos režisierės Kamilės (akt. Agnieška Ravdo) padaryta išvada, kad Euridikė privertė atsisukti Orfėją, nes nenorėjo pas jį grįžti, galėtų kiek duoti užuominą, kad Justina pati pasitraukė iš gyvenimo. Tačiau tai kino juostoje nėra svarbu ir pats žinojimas nei kiek neturėtų įtakos siužetui. „Dainos lapei“ svarbiausia yra Dainiaus kelionė link susitaikymo, nors ir panašu, kad vaikinas nežada grįžti į senąjį gyvenimą. Pagrindinį veikėją suvaidinusį L.Malinauską šiuo metu galima išvysti A.Blaževičiaus „Bėgikėje“ bei greitai pasirodysiančiame A.Puipos „Sinefilijoje“. Tačiau būtent K.Vildžiūno rankose jaunosios kartos aktorius sukuria nevienalytį, kenčiančio žmogaus psichologinį portretą. Šalia jo kulminacinėje vestuvių puotos scenoje puikiai pasirodo ir kaimo policininkę suvaidinusi Kamilė Petruškevičiūtė, vis dar retai matoma lietuviškuose filmuose. Būtent šiame kino dailininko Jurgio Krasonso sukurtame Bruegliškame sapne persipins paskutinių dienų įvykiai ir Dainiaus siekis parsivesti Justiną.
Oficialioje konkursinėje programoje parodyta naujausia K.Vildžiūno juosta miksuoja kelis žanrus: filme susimaišo dramos, siurrealizmo ir miuziklo žanrų elementai. Kaip ir „Senekos dienoje“ garso takelyje skamba K.Vildžiūno ir Zigmanto Butaičio „Šiaurės krypčių“ kurtos dainos, kurios filme organiškai įsimaišo kaip Dainiaus ir jo draugo Aido grupės sukurtos melodijos. Filme galbūt ne viskas veikia, kaip norėtųsi, tačiau režisierius sukuria įtikinamą sapnų pasaulį, kuriame klaidžioja jo pagrindinis veikėjas.
Grįžti į nusikaltimo sceną L.Bareišos filme „Piligrimai“
Skirtingai nei K.Vildžiūnas ilgame metre debiutuojantis Laurynas Bareiša „Piligrimuose“ (angl. Pilgrims, 2021) prie netekties temos prieina racionaliai ir apskaičiuotai. Indrė (akt. Gabija Bargailaitė) ir Paulius (akt. Giedrius Kiela), kaip matyti iš jų pirmojo susitikimo, nesimatė jau kurį laiką. Juos siejantis neaiškus ryšis paaiškės tik filmo eigoje, kai režisierius vieną po kitos atskleis šiurpaus įvykio Karmėlavoje detales. Būtent ten išsiruošia pora, kurios kelionę inicijuoja Paulius. Nakčiai įsikūrę netoli Kauno oro uosto esančiame B&B jie pirmiausia patrauks būtent ten, kur nusileido vyro jaunesniojo brolio Mato lėktuvas. Atrodo, kad Paulius atmintinai žino visas prieš keturis metus ten įvykusios žmogžudystės detales ir net praėjus tiek laiko negali susitaikyti su netektimi. Indrė skirtingai nei vaikinas, iš pradžių pasirodo kaip šalta stebėtoja, dėl neaiškių priežasčių sutikusi tapti šios „piligrimystės“ dalimi. Ji yra tarsi Pauliaus ramstis ir stabdis neracionaliems vyrui kylantiems kerštauti jausmams. Tačiau kartais išlendantis neapgalvotas jaunos merginos elgesys rodo, kad už iš pirmo žvilgsnio šalto fasado jos viduje slepiasi pačios neišgyventas skausmas.
Pokalbio metu su viena paskutiniųjų gyvą vaikiną mačiusių liudininkių Ieva (akt. Indrė Patkauskaitė) Indrė atskleis, kad su Matu buvo pažįstama nuo mažens ir laukėsi jo vaiko, tačiau po vaikino mirties vaisių pasišalino. Apie tai jį nebuvo sakiusi niekam, ir visus tuos keturis metus tai laikė paslaptyje. Apsilankymas Karmėlavoje abiem veikėjams tampa katarsiu. Nors iki to ne kartą bus ištarta „kodėl?“ „Kodėl neatvažiavai pasiimti jo iš oro uosto?“ Tarsi tokie „kas būtų, jeigu būtų“ apsisvaičiojimai leistų prikelti mirusįjį. Tačiau Indrė ir Paulius, nutrukus ryšiui po žmogžudystės, vienas kitam taip ir nebuvo išsakę savo jausmų, neišrėkę to pykčio, kurį ilgai laikė savyje.
Minimalistinėmis priemonėmis sukurtoje kino juostoje režisierius sumaniai į scenarijų įpina savo ankstesnius trumpametražius filmus: veiksmas Karmėlavoje vyko „Kaukaze“, mergina iš „Pirties“ paaiškėja esanti paskutinė liudininkė mačiusi Matą gyvą, o „Atkūrime“ Pauliaus Markevičiaus suvaidintas nusikaltėlis ir atkuria šią žmogžudystę, kurio įrašas girdimas „Piligrimuose“. Kad suprastumėte filmą, nebūtina būti mačiusi ankstesnių L. Bareišos kino juostų, tačiau šios detalės leidžia pastebėti, kaip režisierius su kiekvienu filmu progresuoja ir sugeba apjungti ankstesnę kūrybą „Piligrimuose“.
„Piligrimai“ nėra lengvas kūrinys. Sunku žiūrėti į du jaunus, pasimetusius žmones, kurie Karmėlavoje, kaip greitai jiems duoda suprasti vietinė bendruomenė, yra svetimšaliai. P.Markevičiaus suvaidintas Martynas Indrei papasakos, kaip čia buvo nužudyta ir išprievartauta jo klasiokė, kaip vyras nužudė savo šeimą ir padegė namus, ar kaip ten stovi Antro pasaulinio karo kapinės. – „Mes čia gyvenam“, – pasako jai vaikinas. Ir taip Karmėlava tampa ne tik Mato žmogžudystės vieta, bet kai kuo daugiau – visu mūsų šalies kolektyvinio gyvenimo simboliu, pažymėtu traumomis ir mirtimis, kur mes ir toliau gyvename. O Paulius ir Indrė pagauliau sugebėję paleisti praeitį, grįš į namus.
Atsisveikinimas per laidotuves D.Šarutytės „Ilgo metro filmas apie gyvenimą“
Atsivertus nuotraukų albumą ar susiradus senas VHS kasetes, idiliški vaikystės vaizdai vėl nostalgiškai sugrįžta prisiminimuose. Tačiau kažkur yra tas laikas, kai viskas pasikeičia ir santykis su praeitimi nebėra toks saldus. Dovilės Šarutytės debiutinėje kino juostoje „Ilgo metro filmas apie gyvenimą“ (angl. Feature Film About Life, 2021) pereinamojo laikotarpio mes nematome. Vietoj to asmeninė režisierės archyvinė medžiaga persipina su dabarties kelių dienų įvykiais jautriame, absurdiškame, tačiau nesentimentaliame atsisveikinime su artimu žmogumi.
Grįžusi iš kelionės Paryžiuje, Dovilė (debiutuojanti aktorė Agnė Misiūnaitė) sulaukia savo dėdės skambučio. Mirė tėvas. Tėvai išsiskyrę, tad rūpintis laidotuvėms pavesta jai. Kaip suprantama iš pokalbio su morgo darbuotoja, jam sustojo širdis, tačiau matomai pažeistos kepenys. Senuose namuose, kur gyvena ir jos bobutė, mėtosi tušti buteliai. Tad galima suprasti, kad tėvas turėjo priklausomybę alkoholiui. Filme vis iššokantys archyviniai 1991–1996 m. vaizdai rodo, kad merginos vaikystė buvo laiminga. Tėvas ją labai mylėjo ir mėgo filmuoti dukrą kiekviename žingsnyje. Tačiau kažkuriuo metu viskas pasikeitė, tėvai išsiskyrė ir judviejų santykiai nutrūko. Nelės Savičenko suvaidinta motina į buvusio vyro netektį žiūri pragmatiškai, labiau kaip į savo dukters tėvo nei kažkada buvusio mylimojo. Pati Dovilė dar gerai nesuprantanti situacijos taip pat nerodo didelių emocijų ir bando suorganizuoti paskutinį atsisveikinimą, kur filmo istorijoje ir prasideda visas absurdas.
Nuo kostiumo ir karsto paieškų neaiškiuose garažuose iki pigios šarvojimo salės, kuri netikėtai sujungs jos darbuotoją (akt. Inga Maškarina) ir tėvo draugą (akt. Kęstutis Jakštas), kino juostoje su humoro žvelgiama laidotuvių patirtis, kurios pažįstamos daugeliui. Jaunajai kartai puikiai atpažįstami dialogai su tėvais, leidžia greitai susitapanti su pagrindine veikėja, atspindinčią dabartinius 20–30-mečius.
D. Šarutytės filme Vilnius nėra lyg iš atviručių, bet mums labiau artimas. Miesto rajonai ir daugiabučių interjerai matomi autentiškoje medžiagoje iš XX a. paskutiniojo deš., tačiau ir dabartyje lokacijomis pasirenkami miegamieji, posovietiniai rajonai, kur ir gyvena didžioji Vilniaus dalis, o ne senamiestis ar rekonstruoti seni pastatai.
Režisierei ir scenarijaus bendraautoriui Titui Lauciui teko nelengva užduotis paversti asmeninę istoriją nesentimentalia ir įpinti humoro, kuris leidžia lengviau atsitraukti nuo sunkios temos ir pažiūrėti į viską kiek iš toliau. Scenaristai atrado puikią terpę pasakojimui. Filmui padeda ir tai, kad režisierė per daug nelandžioja po praeitį ir neaiškina šeimos santykių, pernelyg neapkraudama scenarijaus ir veikėjų. Garso takelyje persipina dabartinės kartos ir tėvų jaunystės dainos, leisdamos atsirasti nostalgiškiems jausmams į laikus, kai viskas buvo gerai.
Ieva Šukytė – kino kritikė, menotyrininkė. Daugiau autorės tekstų skaitykite 15min kultūra.
