„Kalbėdami apie „Scanoramos“ vertybines atramas, visada akcentuojame praeities ir dabarties jungtį, išryškinančią laikui nepavaldžius žmogiškosios būties aspektus. Atmintis plečia mąstymo horizontą, padeda įsivardyti lemtingas klaidas ir leidžia suvokti save įvykių tėkmėje, kuriančioje asmeninę ir didžiąją istoriją. Džiaugiuosi, kad lietuvių kinas vis dažniau įrodo galintis gilintis į šias temas, nenuslysdamas pavojinga sentimentalumo arba reakcingumo riba,“ – teigia festivalio įkūrėja ir meno vadovė Gražina Arlickaitė.
Antropologinė atminties ir kūniškumo studija
Pirmasis vaidybinis kultūros antropologo ir dokumentinio kino režisieriaus Manto Kvedaravičiaus filmas „Partenonas“ tęsia tarptautinį pripažinimą pelniusiose dokumentinėse juostose „Barzakh“ (2011) ir „Mariupolis“ (2016) plėtotą atminties temą. Hibridinio kino juostoje neprofesionalūs aktoriai išgyvena realias situacijas ir kadaise patirtas istorijas. Filme trinamos ribos tarp dokumentinio ir vaidybinio kino, veiksmas vyksta ir realiuose, ir filmo dailininkų kurtuose interjeruose.
„Filmo aktoriais tampa buvę kaliniai, kontrabandininkai, narkomanai, migrantai, prostitutės. Jų vaidmenys yra labai artimi realiam gyvenimui, todėl kino kamera užfiksuotos kasdienės šių žmonių patirtys natūraliai įaudžiamos į filmą. „Partenonas“ gimė po ilgai trukusių tyrimų Odesoje, Stambule ir Atėnuose. Šiuose miestuose kartojasi panašios erdvės, kampai, spalvos ir kompozicijos. Visa tai kuria vientisos erdvės ir veiksmo pojūtį. Filmas pasakoja ne apie universalų troškimą ar kančią, bet apie unikalius būdus, atveriančius šias patirtis“, – teigia M. Kvedaravičius.
Istorijos ir šeimos dramų verpetai
Režisieriaus Vytauto V. Landsbergio dokumentinis filmas „Vanago portretas“ pasakoja apie vieną garsiausių Lietuvos pokario partizanų vadų Adolfą Ramanauską-Vanagą, daugiau nei dešimt metų miškuose kovojusį su sovietiniu režimu, išduotą, žiauriai nukankintą ir ilgiems dešimtmečiams atgulusį nežinomame kape. Remiantis Vanago dienoraščiais ir jo artimųjų atsiminimais, filme siekiama rekonstruoti faktiniu Lietuvos vadovu pripažįstamos asmenybės pasaulėjautą ir atskleisti dvasios tvirtybę.
Aloyzo Jančoro dokumentinė juosta „Tulpių laukas“ pasakoja apie vieną talentingiausių Lietuvos kino režisierių Algimantą Puipą ir jo brolį Audrių Puipą – trumpai gyvenusį, bet palikusį išskirtinai originalius paveikslus. Algimantui brolio mirtis prieš 20 metų tapo didžiausia netektimi, kurią išgyvena ir šiandien. Šiuo metu jis kuria vaidybinį filmą apie kitus du brolius, kupinus abipusio keršto ir laukiančių vienas kito mirties. Ši skausminga priešingybė yra dokumentinio filmo „Tulpių laukas“ ašis, ant kurios sukasi meilės ir neapykantos, blogio ir gėrio polifonija.
Atsisveikinimas su praeitimi
Režisierės Akvilės Gelažiūtės dokumentinis filmas „Neregėta Europa“ gilinasi į skausmingo atsisveikinimo su praeitimi temą. Dvi geriausios draugės kartu gyvena daugiau nei 10 metų. Žydrūnė turi 2 % regos, o Irma nemato visai. Žydrūnė, jos naujasis vyras, Irma ir dar keli jų draugai kartu iškeliauja medaus mėnesio – pasivažinėti po Europą. Tik šioje tragikomiškoje situacijoje Irma ima suprasti, kad tai ne dar vienas nuotykis, bet atsisveikinimas, pakeisiantis nusistovėjusį gyvenimą.
Šiemet Europos šalių kino forumas „Scanorama“ vyks lapkričio 7–24 dienomis, Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose.
