Pasiekus ramioje gatvėje įsikūrusį nedidelį, bet jaukų kino teatrą „Le Styx“, sunku nepastebėti šalia stovinčio charizmatiškos išvaizdos vyro. Pasukęs ūsiukus, jis šypteli ir prisistato esantis šio kino teatro direktorius Claude'as Diouri.
„Šį kino teatrą savo rankomis pastačiau 1975 metais. Tai – mano kūdikis. Tada buvau susižavėjęs fantastiniais ir siaubo filmais, – rodydamas į kino teatro iškabą, pasakojo jo įkūrėjas. – Prieš metus man buvo kilę minčių uždaryti jį, bet miesto valdžia neleido. Jie pasakė, kad „Le Styx“ yra Briuselio istorijos dalis. Todėl šį kino teatrą aš perleisiu valdyti jo programos sudarytojui L.Govaertsui.“
 |
| Briuselio kino teatro „Le Styx“ įkūrėjas ir direktorius Claude Diouri |
Šalia stovintis jaunatviškos išvaizdos paveldėtojas, girdėdamas šiuos žodžius, nusišypsojo ir pakvietė užeiti į vidų – dviejuose kino teatro salėse su anglų ir prancūzų kalbos subtitrais pristatoma skirtingų kartų Lietuvos režisierių dokumentinių filmų programa „Kino inkliuzai“, skirta Lietuvos pirmininkavimui ES Tarybai. Lietuvių kinas Belgijoje atsidūrė ne tik dėl oficialios progos – programos sudarytojas L.Govaertsas jau penkiolika metų yra ištikimas Lietuvos kino gerbėjas.
„Aš dirbu dviejuose kino teatruose – „Le Styx“ ir „Cinema nova“, kuriuose jau daug metų rodome lietuvišką kiną. „Cinema nova“ kino teatre Briuselio gyventojai jau įprato matyti lietuviškus filmus – jūsų kinas jau pelnė žiūrovų pasitikėjimą. Kartais jo pažiūrėti ateina nedaug žmonių, o kartais susirenka ir pilna salė“, – pasakojo kino programos sudarytojas, nepraleidęs progos pasiūlyti Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai proga surengti savo kino teatruose lietuviškų filmų peržiūras.
Taisyklingai tardamas Lietuvos režisierių pavardes – Valdas Navasaitis, Kristijonas Vildžiūnas, Audrius Stonys, Artūras Javdokimovas, Arūnas Matelis, Algimantas Maceina, Giedrė Beinoriūtė, L.Govaertsas vardijo daugybę lietuviškų filmų, kuriuos jau rodė Briuselyje.
 |
| Briuselio kino teatras „Le Styx“ |
„Pirmas mano matytas lietuviškas filmas buvo Valdo Navasaičio „Rudens sniegas“, tada pažiūrėjau „Pavasarį“. Ir kiek vėliau netyčia pamačiau Šarūno Barto „Trys dienos“. Jis mane pakerėjo! Nusprendžiau važiuoti į Lietuvą, kur susipažinau su šalimi ir Lietuvos kino sąjungoje peržiūrėjau visus lietuviškus filmus, – 1998 metais gimusią meilę Lietuvos kinui prisiminė vyras. – Kai kuriuos senosios lietuvių dokumentikos filmus, kurie dabar rodomi „Kino inkliuzų“ programoje, tada Lietuvoje mačiau dar nerekonstruotus.“
Belgų kinomanas prisipažino, kad jį visada traukė Rytų Europos kinas, o iš trijų Baltijos šalių – būtent Lietuvos kino kūrėjų darbai pelnė didžiausias jo simpatijas.
„Lietuvos kiną tarsi lengva paaiškinti, bet kartu – labai sudėtinga. Mane žavi, kaip, pavyzdžiui, Š.Bartas sugeba subtiliai atskleisti tam tikrus dalykus. Atrodo, jei filme nėra dialogų, nieko nesuprasiu – ten bus tik gražūs vaizdai, tačiau filmas taip užkabina ir paliečia, kad ilgai negali atsigauti. Manau, pasaulyje tikrai nėra daug tai sugebančių kūrėjų“, – neslėpdamas susižavėjimo Š.Barto kūryba, aiškino kino teatro „Le Styx“ programų koordinatorius.
Tiesa, belgas šypsojosi, prisiminęs vietinių žiūrovų ir savo draugų komentarus apie lietuvišką kiną.
„Lietuviškus filmus dažniausiai rodome nuo lapkričio iki sausio, todėl neretai išgirstu iš žiūrovų: „Oi, po lietuviško filmo vėl būsiu prislėgtas!..“ O mano draugai po filmo peržiūros neretai juokauja: „Dabar turiu eiti išgerti.“ Tačiau tai tik įrodo, kad lietuviškas kinas savo estetika ir netiesiogine kalba paliečia ir sujaudina žmones.“
