Šiomis dienomis prasidėjusiame tarptautiniame Albanijos kino festivalyje „Tirana“ filmas bus parodytas eksperimentinių filmų programoje. Tai bus jo tarptautinė premjera. Eglės Burbaitės ir Viktorijos Astrauskaitės prodiusuoto, kompanijos „Cloud Production“ platinamo filmo nacionalinė premjera įvyko šių metų festivalyje „Kino pavasaris“.
Norėdami sužinoti, kaip vyko darbas šio kino filmo aikštelėje ir kodėl operatorius ėmėsi ir režisieriaus vaidmens, pakalbinome vieną iš „Tuštumos kilpų“ kūrėjų Adomą Jablonskį.
– Pradėkim nuo kiek banalaus klausimo – kas tau yra kinas? Pramoga, nuotykis, o gal pamoka?
– Asmeniškai man kinas yra savirealizacijos forma bei kalba, kuria galiu kalbėti apie sau svarbius dalykus. Pramoga ar nuotykiu negalėčiau to pavadinti, nes žmonės skiria tau savo laiką tam, kad tave išklausytų, todėl kino kūrimą laikau nemenka atsakomybe.
– Esi operatorius ir montažo režisierius, šį kartą debiutuojantis kine kaip režisierius. Kodėl dabar ir kodėl šiuo filmu?
– Labiausiai man prie širdies yra operatoriaus darbas, tačiau tam, kad suvokčiau kino kalbos niuansus, imuosi ir montažo, spalvų korekcijos darbų. Šiame filme save taip pat labiau priskirčiau prie operatoriaus nei prie režisieriaus, nes didžiąją režisūrinio darbo dalį atliko Gabrielė Labanauskaitė. Priėmiau sprendimus dėl kameros stilistikos, darbo, judesio, stebėjau, kad kadrai butu nufilmuoti „montažiškai“. Stengiausi klausyti Gabrielės ir, esant priešpriešai, rasti kompromisą. Manau, toks ir turi būti operatoriaus darbas su, režisieriumi – ranka rankon, koja kojon. Tą hierarchijos ir subordinacijos svarbą jau esu suvokęs per savo darbo praktiką.
– Iš kur gimė „Tuštumų kilpų“ filmo idėja? Nuo ko viskas prasidėjo?
– Su Gabriele susipažinome „Audiovizualinių menų industrijos inkubatoriaus“ projekto „Tapatybė Lietuvoje“ metu. Ji man atsiuntė savo sukurtą eilėraštį „Tuštumos kilpos“ bei jo įkvėptą scenarijų. Pradžioje buvo kiek neramu, ar pavyks rasti bendrą kalbą, nes anksčiau nebuvome pažįstami, tačiau jau po keleto susitikimų supratau, kad tarpusavio supratimas yra, o darbas vyksta išties sklandžiai.
– Esi Lietuvos kino legendos – operatoriaus Algimanto Mikutėno – mokinys. Sakyk, koks jis mokytojas? Kaip tapai jo mokiniu?
– Su Miku susitikome visai netyčia vieno projekto metu. Nuo tada ir susibičiuliavome. Mikas kaip žmogus yra labai atviras ir teisingas. Sako tai, ką galvoja, tačiau išsakydamas kritiką, ją visada argumentuoja, o tai, mano nuomone, yra vienas naudingiausių dalykų.
Dirbdamas su Miku supratau, kad kino kalbos galima išmokti tik per praktiką, tad stengiuosi su juo dirbti kuo dažniau. O įsimintiniausias Miko pasakymas yra šis: „Jei turi bent menkiausią galimybę nefilmuoti, tai ir nefilmuok! O jei jau ėmeisi tai daryti, privalai atiduoti save visą“.
– Sakoma, kad kinas – tai komandinis žaidimas. Kaip vertintum darbą šioje komandoje ir savo duetą su Gabriele Labanauskaite?
– Tikrai taip, kine kaip kare, vienas kovos lauke – ne karys. Šio projekto vienas didžiausių laimėjimų ir buvo tai, kad surinkome stiprią komandą: prodiuseres Eglę Burbaitę ir Viktoriją Astrauskaitę, montažo režisierių Ričardą Matačių, dailininkę Neringą Baciuškaitę, kompozitorius Vladą Dieninį ir Gediminą Jakubką, apšvietimo departamentui vadovavusį Algimantą Mikutėną, aktorius Sandrą Latanauskaitę, Aleksandrą Rimdžių, Dovilę Alseikaitę bei kitus.
Jei nors vieno iš šios komandos nario nebūtų buvę, manau, kad mums būtų nepavykę. Žinau, kad nemažai jų važiavo tolimą kelią iš Vilniaus į unikalų Jakiškių dvarą Šiaulių apskrityje tiesiai iš savo kitų darbų net nemiegoję, todėl jaučiau didelę atsakomybę už kiekvieną kadrą ir visą filmą. O su Gabriele aikštelėje dirbti buvo tikras malonumas, nes tai žmogus, kuris geba klausytis, turi savo nuomonę, yra kruopštus ir preciziškas. Ji sugebėjo visus mus užkrėsti savo idėja, todėl kiekvienas save darbui atidavėme šimtu procentų. Gabrielė dabar jau dirba ties nauju scenarijumi, todėl labai laukiu, kada ateis metas, kai idėja bus subrandinta ir ji ja pasidalins su visa mūsų komanda.
