Susvetimėję vaikai
J.Ramanauskui studijuoti kiną teko važiuoti į užsienį. Kaip pats pasakojo, tuo metu, po mokyklos baigimo, Lietuvos ir teatro muzikos akademija nerinko režisūros kurso. „Dar mokykloje pradėjau kurti filmukus. Jau tada žinojau, kad noriu sieti gyvenimą su kinu. Kadangi Lietuvoje režisūrą rinkdavo kas keturis metus, man būtų reikėję po mokyklos baigimo laukti dar tris metus, kol galėčiau stoti. Tuo metu ir atsirado idėja pastudijuoti Anglijoje. Ten baigiau kino bakalaurą ir grįžau į Lietuvą.“
„Dar bestudijuodamas pradėjau dirbti prie filmų kaip kameros asistentas. Padirbau prie keleto lietuvių ir tarptautinių filmų, reklamų, pradėjau režisuoti ir muzikinius klipus. Per juos mano gyvenime atsirado reklamos. Tad jas ir klipus iki šiol režisuoju. Muzikinį klipą gal jau senokai režisavau, prieš porą metų. Paraleliai visada dirbdavau ties trumpametražiais filmais. „Tėtušis“ yra antras darbas. Dabar bandau gauti trečiam finansavimą. Ir toliau žiūriu link pilno metro,“ – apie savo kelią į režisūrą pasakojo J.Ramanauskas.
Režisierius dabar nemažai laiko praleidžia kurdamas reklamas, kurios, kaip pats teigia, padeda išlaikyti formą. „Atsispiri, gali panaudoti kokią idėją iš reklamos filmui ar atvirkščiai. Viskas su tuo kažkiek susiję. Šiaip dažniausiai kai tai darai, taip kaip koks dailininkas neprarandi rankelės. Labiausiai padeda išlaikyti formą. Tos idėjos, estetika vis tiek kažkiek persipina. Kadangi reklamos būna labai skirtingų siužetų, gali išsitestuoti idėjas, kurias po to gali panaudoti kine. Bet vis tiek kiekvieną projektą pradedi nuo nulio. Žiūri scenarijų ir galvoji, kaip čia padaryti.“
Naujausiame režisieriaus filme „Tėtušis“ trys ilgai nesimatę pagrindiniai veikėjai susiduria su keblia situacija – tėvui mirus Kuboje, jie turi sugalvoti, kaip parsigabenti jo kūną. J.Ramanauskas norėjo kalbėti apie šeimos narių susvetimėjimą, todėl tėvo netektis tapo išeitimi pasodinti savo veikėjus prie vieno stalo: „Kadangi jie yra tokie susvetimėję, dabar nelabai bendraujantys, tai tėvo mirtis yra visų trijų problema. Nori nenori, net jeigu esi kažkiek pasipykęs, kai yra tokia problema, kuri visus liečia, ir liečia ne tik iš tokios moralinės, bet ir finansinės pusės, tenka sėsti prie to stalo.“
Paklausus, kokios galėtų būti tokio susvetimėjimo priežastys, režisierius atsakė: „Pačiame filme yra užuominų, kodėl jie išsibarstę. Labiausiai – dėl finansinių priežasčių. Patys veikėjai prisimena vaikystę, kurioje taip nebuvo. Įžengus į suaugusių gyvenimą, kažkam užrašė namą, kažkam neužrašė. Kažkuriam iš jų geriau pasisekė gyvenime, kažuriam blogiau. Kažkas augina vaikus, kažkas neaugina. Tokie skirtingi požiūriai juos ir suskaldė. Jie patys nesprendė tų problemų ir atsidūrė tokioje situacijoje.“
Tačiau net ir kalbant tokiomis rimtomis temomis, J.Ramanauskas kuria komišką ir absurdišką atmosferą filme. „Pati situacija yra kiek absurdiška, todėl ir norėjosi, kad būtų toks įvalkalas. Reikia kūną parsivežti, dėl to kyla finansinės problemos. Pati istorija iš savęs yra kiek absurdiška. Tėvas gal irgi kiek absurdiškai pasielgė. Mirė žmona, gavo daug laisvės ir varė pagyventi. Viskas tokiame absurde vyksta. Ir filmo žanras, ir stilistika tą parodo,“ – pasakojo režisierius.
Filme pagrindinius sesers ir brolių vaidmenis atlieka Lietuvoje gerai žinomi aktoriai: Gabija Jaraminaitė, Martynas Nedzinskas ir Darius Gumauskas. Režisierius kelis iš jų jau buvo nusižiūrėjęs rašydamas scenarijų, tačiau, jo teigimu, jam buvo būtina juos išsibandyti atrankoje.
„Aš stengiuosi nerašyti scenarijų aktoriui. Gal dar ir neturiu Scorseses ir De Niro santykio su kažkuo, kad taip galėtum su kažkuo laisvai elgtis. Aš vis tiek stengiuosi žiūrėti, kaip tie žmonės atrodo aktorių atrankoje. Kažkiek mintyse aš nešiojausi Gabiją ir Martyną. Man atrodė, kad jie tiktų tiems vaidmenims. Bet buvo labai svarbu, kaip šie trys žmonės atrodys kartu. Nebuvo taip, kad būtinai šį vaidmenį turi atlikti Martynas. Aš apie jį galvojau, bet jis ir pasitvirtino. Atrankos procese mes darėme scenarijaus skaitymą dar prieš priimant galutinį sprendimą. Man atrodė, kad tarp jų trijų buvo visai gera chemija. Ir aš jais tikėjau,“ – apie aktorių pasirinkimą pasakojo J.Ramanauskas.
Išgyventi Velykas
G.Griniūtė, kaip ir J.Ramanauskas, kino studijas baigė Anglijoje. Nuo pirmųjų savo kino bandymų ji paniro į komedijos žanrą, kurį toliau vysto ir festivalio konkursinėje programoje rodomoje juostoje. Jos vaidybiniame filme „Pirmas sekmadienis po pirmos pilnaties“ pagrindinė veikėja Eglė grįžta Velykoms iš Londono pasisvečiuoti į namus. Scenarijui autorė įkvėpimo sėmėsi tiek iš asmeninės patirties, tiek iš aplinkinių, ypatingai savo operatorės Olgos Lagun.
„Olga pirmiausia man atsiuntė novelę, kuri jai labai patiko. Bet ji yra visiškai nesusijusi su mūsų galutiniu darbo variantu. Mes pradėjom kalbėtis apie tai, kas mums šiuo metu reikšminga. Olga yra iš Baltarusijos, todėl šnekėjomės ir apie mūsų šaknis posovietinėse šalyse. Baltarusijoje iki šiol yra sovietinių skulptūrų, paminklų. Tai mus labai sujungė. Pradėjome diskutuoti apie tai, kad kai grįžti, savo gimtinėje jautiesi labai svetimas. Taip viskas ir prasidėjo. Mes gal šešis mėnesius vien tik kalbėjomės, apie ką turėtų būti filmas. Ir tik tada parašiau scenarijaus pirmąją versiją. Per jo vystymą su Olga patapome geromis draugėmis.“
Filme pagrindinė veikėja susiduria su įvairiomis kalbomis apie emigraciją į Londoną ir vis sulaukia klausimų, kada gi pagaliau grįš į gimtuosius namus. Kaip prisipažįsta režisierė, jai irgi kartais tekdavo susidurti su tokiomis kalbomis: „Tačiau iš savo mamos sulaukiau didelio palaikymo. Turėjau abi puses – gerąją ir blogąją“.
Grįžusi namo Eglė susiduria ne tik su giminių kalbomis, tačiau ir su motinos priekaištavimais. Tarp retai bendraujančių moterų filme jaučiamas susvetimėjimas ir atotrūkis. „Kadangi su Olga daug kalbėjomės, ji pasakojo, kaip yra jos šeimoje. Mano mama yra nuostabus žmogus, todėl tai visiškai nesutampa su kuo tuo, ką rodau filme. Tačiau su Olga buvo kitaip. Kai vaikai išvažiuoja gyventi toli, tėvai nebegali kontroliuoti jų gyvenimo taip, kaip norėtų. Iš to ir kyla filmo idėja, ir pats konfliktas. Kartais mes nesugebam vieni su kitais bendrauti ir išsikalbėti. Kartų skirtumas vis dar labai jaučiamas Lietuvoje,“ – apie veikėjų santykius ir filmo idėją kalbėjo režisierė.
Filmo veiksmas vyksta nuošalioje vienkiemio sodyboje. Prisimindama, kaip pasirinko tokią lokaciją, G.Griniūtė papasakojo istoriją, kaip ją atrasti padėjo šeimos narys: „Pas močiutę valgiau pietus ir papasakojau jai, kad filmuosiu filmą ir ieškau lokacijos, vienkiemio. Kitą dieną ji man paskambino ir sakė, kad jau viską surado ir važiuojam į Anykščius jos apžiūrėti. Taip ir gavosi, kad per močiutės pusseserės draugus atradau lokaciją, kuri buvo tobula filmui.“
Kino juostoje veikėjai rengiasi itin ryškių spalvų drabužiais, kurie galbūt nėra įprastai nešiojami lietuvių. Režisierė kuria kontrastą tarp giminės ir Eglės ir jos vaikino, kurie dėvi tamsius rūbus. Aiškindama tokį sprendimą, G.Griniūtė teigė, kad norėjo atspindėti Velykų šventę.
„Tradiciškai jos mums asocijuojasi su daug spalvų, nes marginami margučiai, pinamos verbos. Gal taip ir norėjau atspindėti kaimo stilistiką su visomis spalvomis. O dėl kontrasto norėjau parodyti, kad dažnai grįžtant iš emigracijos ar iš užsienio kartą per metus jautiesi svetimas. Drabužių kontrastas tai ir išryškina. Mes kartais nepritampam prie tos aplinkos, kuri iš tikrųjų turėtų būti namų ir jauki, bet yra priešingybė ir išsiskiri iš aplinkos ar patampi juoda avimi.“
Namo sugrįžusi Eglė sulaukia nepatogių klausimų apie motinystę ir ketinimą susilaukti vaikų, į kuriuos ji atsako neketinanti jų turėti. Tai šeimoje iššaukia skirtingas reakcijas. Režisierei buvo svarbu kalbėti apie moters laisvę rinktis: „Man atrodo, kad apie tai turime kalbėti nuolatos. Lietuvoje moterų režisierių yra tiek mažai, todėl reikia išnaudoti šitą terpę, išreikšti nuomonę ir kalbėti. Kinas yra labai puikus įrankis užduoti klausimus publikai, ypač žvelgiant į tai, kas vis dar dedasi kaimyninėje Lenkijoje ir visur kitur pasaulyje. Manau, tai yra labai svarbu. Mes labai dažnai vertiname feminizmą neigiamai. Filme mes taip pat kalbame apie kartų skirtumus. Jaunoji karta gali rinktis, kokį gyvenimą ji nori gyventi, turėti vaikų ar ne. Tai yra kiekvienos moters pasirinkimas,“ – kalbėjo G.Griniūtė.
Praėjusį pavasarį režisierė dalyvavo „TorinoFilmLab“ kino mokymuose. Ten ji pradėjo vystyti pirmąjį pilno metro filmą kartu su prodiusere Ieva Misiulaityte. „Mane labai domina laikotarpis po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. Pati gimiau 1992 metais. Mano vaikystės atsiminimai man labai įdomūs. Aš nagrinėju kaip tik tą laikotarpį. Kuriu istoriją apie septynmetę mergaitę, kuri ruošiasi pirmajai komunijai – kaip jos akimis yra matomas pasaulis, kaip sovietiniai simboliai buvo keičiami krikščioniškais.“
„Bandau tą laikotarpį pašiepti ir pažiūrėti visai kitomis spalvomis. Mes dažnai jį atsimename labai negatyviai, nenorime apie jį kalbėti. Manau, kad po 30 metų nepriklausomybės būtų labai įdomu pakalbėti apie laiką, kai viskas buvo tamsu ir liūdna, bet tuo pačiu jame buvo labai komiškų ir juokingų mūsų gyvenimo detalių“, – apie naują projektą kalbėjo režisierė.
15–ojo Vilniaus tarptautinio trumpųjų filmų festivalio filmus žiūrovai iki sausio 18 d. dar gali žiūrėti Vilniaus, Klaipėdos, Tauragės kino teatruose ir „ŽMONĖS Cinema“, „GO3“, „Cgates“, „Skalvijos“ virtualiose namų kino platformose. Informaciją apie filmus ir jų rodymo vietas galima rasti čia.
Festivalio pagrindinis rėmėjas: Lietuvos kino centras. Instituciniai partneriai: Vilniaus miesto savivaldybė, asociacija LATGA, audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacija AVAKA, Izraelio ambasada, Prancūzų institutas, ES programos „Kūrybiška Europa“ Media biuras Lietuvoje, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.
