„Pradžioje jaučiausi taip, tarsi būčiau įmesta į vandenį ir turėčiau išmokti plaukti“, – karjeros pradžią prisimena kūrėja, šiandien skaičiuojanti ne vieną sėkmingą kino projektą. Tarp jų – filmai ir serialai „Liepos 22–oji“ („22 July“), „Sniego senis“ („The Snowman“), „Grojaraštis“ („The Playlist“), „Maksas Angeris“ („Max Anger: With One Eye Open“), netrukus pasirodysiantis „Estija“ („Estonia“) ir kt. Daugiau apie kino dalininkės kelią, patirtį Vilniuje ir kūrybą pakeitusius projektus – Vilniaus kino biuro inicijuotame pokalbyje.
– Liv, papasakokite, kaip pradėjote savo kelią kino industrijoje.
– Iškart po kino mokyklos kaip kino dailininkė pradėjau dirbti su mažesniais projektais. Tam tikra prasme, buvau įmesta į vandenį ir turėjau kažkaip išplaukti. Pirmasis mano projektas vyko 2006 m. – tai buvo nepriklausomas vaidybinis itin mažo biudžeto filmas, filmuotas šiaurės Norvegijoje. Juostos režisierius, operatorius, prodiuseris ir aš mokėmės vienoje kino mokykloje Australijoje. Buvome nusiteikę entuziastingai – viską darėme savo pačių rankomis, turėdami tikrai nedidelius resursus. Stačiau ir dažiau dekoracijas, kūriau rekvizitus, kitaip tariant, buvau žmogus–orkestras, kuriam padėjo tik patys Altos miestelio gyventojai.
Šiandien visi esame profesionalūs kūrėjai, tad prisiminti pačią pradžią itin gera. Nors praėjo beveik 20 metų, vis dar palaikome ryšį su komanda, kartu kuriame projektus.
– Ar galite plačiau papasakoti, kas yra kino dailininkas? Kokių profesinių ir asmeninių savybių reikia dirbant šioje srityje?
– Kino dailininkas kuria filmo viziją ir tai, kaip jis atrodys ekrane – kokios bus spalvos, apšvietimas, kompozicija ir stilius. Manau, kad turi būti geras vadovas, turėti aiškią kryptį ir suprasti kiekvieno dailės skyriuje dirbančio žmogaus vaidmenį. Darbo ritmas nuolat kinta, bet ramu nebūna beveik niekada.
Tikiu, kad turi būti atviras įvairiems pokyčiams, išlaikyti ramybę stresinėse situacijose, sutelkti dėmesį į problemos sprendimus. Manau, kad mano smalsumas, noras tyrinėti naujus pasaulius, scenarijus, kultūras ir personažus yra natūralus postūmis dirbti šioje srityje. Man pasisekė, nes savidisciplina ateina savaime, kyla iš noro tyrinėti ir atrasti.
– Dirbote prie įvairaus žanro ir stiliaus filmų, bendradarbiavote su labai skirtingais režisieriais. Kaip pasirenkate kino projektus?
– Visuomet atsižvelgiu į kūrybinę komandą, nes kuriant filmą svarbus bendradarbiavimas – su kolegomis kartu dirbame labai ilgus laikotarpius. Svarbią rolę vaidina ir filmo scenarijus. Labai mėgstu
istorijas, leidžiančias tyrinėti man dar nežinomus pasaulius, visai nesvarbu, ar kalbame apie ateitį, praeitį, fantastikos žanrą ar tiesiog naujas, nepažintas temas.
Taip pat mėgstu dirbti su filmais įkvėptais tikrų įvykių. Jaučiu motyvaciją pasakoti istoriją, kuri jau įvyko, kurią gali paliudyti tikri žmonės. Vienas iš tokių pavyzdžių yra režisieriaus Paulo Greengrasso filmas „Liepos 22–oji“, pasakojantis apie Norvegijoje įvykusį teroristinį išpuolį ir jo padarinius, pagrindinį dėmesį skiriantis įvykio aukoms. Praėjus keleriems metams po šio filmo, pasirodė serialas „Grojaraštis“ – istorija apie „Spotify“ platformos atsiradimą ir skaitmeninę revoliuciją. Praėjusių metų pabaigoje baigiau darbą su „Estija“ – draminiu serialu, pasakojančiu tikrą istoriją apie didžiausio aukų skaičiaus pareikalavusią XX amžiaus Europos jūrų nelaimę.
– Užsiminėte apie serialą „Grojaraštis“, kuris buvo filmuojamas čia, Lietuvoje. Kokia buvo jūsų patirtis?
– Lietuvoje visuomet jaučiausi laukiama. Dirbau išties draugiškame ir profesionaliame dailės departamente, iš kolegų jaučiau pozityvumą, norą efektyviai spręsti kylančias problemas. Džiaugiuosi, kad galėjau daug išmokti iš vietinės komandos.
Pirmasis Lietuvoje kurtas projektas buvo filmas „Maksas Angeris“. Istorija mus sugrąžino į 90–uosius, todėl filmavome daugybėje Vilniaus sovietmečio pastatų, iš kolegų girdėjau istorijų apie gyvenimą prieš Lietuvai atgaunant nepriklausomybę. 2021 m. grįžau į Vilnių antrą kartą – šįkart filmuoti „Grojaraščio“. Nors daugiausiai dirbome studijoje, lankėmės ir įvairaus interjero bei architektūros pastatuose – Vilniuje atradome Niujorką ir Stokholmą.
Man pasirodė, kad Vilniuje viskas yra ranka pasiekiama, nebuvo sunku nusigauti iš vienos vietos į kitą. Prisimenu, kai filmavome filmą „Maksas Angeris“ žvalgėme Nacionalinį operos ir baleto teatrą, kur pamačiau unikalius, specialiai tai erdvei sukurtus baldus. Po poros mėnesių filmavome naują sceną visai kitoje miesto erdvėje, ją pavertę didingu viešbučio fojė. Prisiminiau matytus baldus ir, nors daug nesitikėjau, paklausiau ar būtų galima juos išsinuomoti. Po kelių dienų sofos, foteliai, stalai jau stovėjo filmavimo aikštelėje. Fantastika! Sunku įsivaizduoti, kad tai galėtų įvykti kur nors kitur.
– Galbūt Lietuvoje buvo tam tikrų vietų, kurios jums pasirodė ypač kinematografiškos?
– Lietuvoje išžvalgiau daugiau nei šimtą vietų – nuo Vilniuje esančių Santuokų rūmų, Lietuvos kooperatyvų sąjungos administracinio pastato iki Trakų pilies, Kauno radijo gamyklos, įvairių muziejų ir bibliotekų. Sąrašas tikrai ilgas, tad šiandien turiu susikūrusi atskirą archyvą, skirtą būtent Lietuvos vietovėms. Didelį įspūdį paliko brutalizmo ir sovietmečio architektūra, bet taip pat ir kaimo vietovės, priemiesčiai, privatūs namai. Filmavome ir moderniuose Vilniaus dangoraižiuose, kuriuos „Grojaraštyje“ pavertėme į Niujorko įrašų studiją.
– Kokie kino projektai jums buvo patys įsimintiniausi, padarę didžiausią įtaką jums, kaip kūrėjai?
– Džiaugiuosi galėdama pasakyti, kad įsimintinų filmų ar serialų mano kelyje vis daugiau.
Vienas projektų, leidęs subręsti kaip kino dailininkei, vyko 2015 m. Filmuojant filmą „Sniego senis“, turėjau galimybę dirbti kartu su Oskaru apdovanota kino dailininke Maria Djurkovic. Tai buvo akis atverianti patirtis ir įkvėpimas, kurį tebesinešioju ir šiandien. Kalbant apie kitus įsimintinus projektus, tikrai įvardinčiau „Grojaraštį“, „Maksą Angerį“ bei „Estiją“.
Prisimenu ir nuotykių kupinus filmo „Raudonasis teroras“ filmavimus, vykusius 2007 m. Istorija nukėlė į Etiopiją pilietinio karo metu, aštuntojo dešimtmečio pabaigoje. Radome vietą Australijos užmiestyje, kur pastatėme molinį namelių kaimą. Filmavome taip toli nuo savo namų, kad negalėjome gaišti laiko
keliaudami pirmyn ir atgal. Taigi stovyklavietę įsirengėme čia pat, vakarienę gaminome ant ugnies po atviru dangumi ir miegojome palapinėse šalia statomų konstrukcijų.
– Prie kokio projekto dirbate šiuo metu?
– Paskutinis didelis projektas baigėsi praeitų metų lapkritį. Tai – filmas „Estija“, pasakojantis apie to paties pavadinimo keleivinio laivo katastrofą Baltijos jūroje, įvykusią 1994 m. rugsėjo 28 d. Šią istoriją filmavome 5 šalyse – Švedijoje, Turkijoje, Estijoje, Suomijoje ir Belgijoje, o dailės departamentą sudarė beveik 120 žmonių. „Estija“ buvo sudėtingas techniniu požiūriu – daugybę scenų filmavome vandenyje, nuolat keitėme vietą.
– Kokie jūsų ateities siekiai – galbūt turite kūrybinių sumanymų, kuriuos norėtumėte išpildyti?
- Norėčiau ir toliau mesti sau iššūkius, kad kurti nebūtų pernelyg patogu. Tikiu, kad geriausiai man sekasi gavus sudėtingas užduotis, todėl noriu išlaikyti stimulą ir ugdyti savo smalsumą. Esu be galo dėkinga už tai, ką ši profesija man suteikė, bet tikiu, kad daug kur dar galima patobulėti.
