P.P.Pasolinis gimė Bolonijoje karininko ir pradinių klasių mokytojos šeimoje. Čia jis baigė filologijos studijas ir pradėjo rašyti eiles, įstojo į komunistų partiją. Laužydamas nusistovėjusias literatūros tradicijas, jis pradėjo rašyti friulų tarme. Eilėraščių rašymas tarmiškai buvo suprantamas kaip literatūrinis ir politinis pasipriešinimas – Benito Mussolinio valdymo metais buvo uždraustas bet koks ne bendrinės kalbos vartojimas. 1975 metais lapkričio 2 d. P.P.Pasolinis buvo nužudytas.
M.Ceramio pažymėjo, kad P.P.Pasolinis pirmiausia yra poetas, o tik vėliau supratęs kino kalbos universalumą tapo režisieriumi. Per savo kūrybą jis kritikavo „italų buržuaziją“, kuri, jo nuomone, naikino mažuose kaimeliuose besivystančią kultūrą ir net nebijojo to pavadinti „kultūriniu ir antropologiniu genocidu“.
„Kurdamas savo debiutinį filmą „Akatonė“, jis gyveno Romos priemiesčiuose, kuriose sąlygos prilygo trečiajam pasauliui. Nepaisant to, juostos stilius primena tapybą. Nors ir neturėjo techninių žinių, Pasolinis tiksliai žinojo, ko nori“, – 15min sakė M.Cerami, į Lietuvą atvykęs pristatyti savo giminaičio retrospektyvą.
Ją galima pamatyti gegužės 12–22 d. „Skalvijos“ kino centre.
– Kodėl Pasolinio kūryba jums svarbi?
– Visų pirma, Pasolinis yra mano šeimos dalis, deja, jo niekada nepamačiau. Gimiau 1981-aisiais, praėjus penkeriems metams po jo mirties. Tačiau su juo artimai bendravo mano mama (1943 m.), kuri yra jo mažoji pusseserė. Abu jie gimė Šiaurės Italijoje, Pasolinis – Bolonijoje, bet vėliau dėl vykstančio Antrojo pasaulinio karo patraukė į Kazarcą, kurioje gyveno mano mama.
Sulaukusi studentiško amžiaus, ji nusprendė vykti į Romą mokytis filologijos. Kaip tik tuo metu Pasolinis su savo mama jau buvo sostinėje, todėl pakvietė ją į savo namus. Čia mano mama praleido iki pat pusbrolio nužudymo 1975 metais: rūpinosi juo, jo šeima bei kūryba, ką tęsė ir po Pasolinio mirties.
Panašiu metu ji susipažino su mano tėčiu, kuris mokėsi pas Pasolinį. Tėtis buvo mažas ir keistas berniukas, be abejo, išgyvenęs traumų, todėl Pasolinis jam stipriai padėjo bei sukūrė itin gilų intelektualinį ryšį. Taip tėtis atrado literatūrą, o ypač poeziją. Vėliau jis prisijungė prie jo kino kūrimo, kaip asistuojantis režisierius.
Mano mama priimdavo visus, norinčius pasirausti šiame kultūriniame lobyne.
O štai aš esu tos keistos porelės sūnus, kuris augo tarp menininko daiktų – sulūžusių akinių, senos kėdės, šūsnies paveikslėlių ir, žinoma, krūvos knygų. Bet labiausiai Pasolinio buvimą jaučiau per savo mamą, kuri visada palinkusi prie stalo tyrė jo archyvus. Todėl kartkartėmis tyrėjas ar koks poetas vis pasibelsdavo į mūsų namų duris. Mano mama priimdavo visus, norinčius pasirausti šiame kultūriniame lobyne.
Augdamas turėjau galimybę iš arti susipažinti su Pasolinio kūryba, tačiau esminį lūžį patyriau 2005 metais, sukūręs dokumentinį filmą apie šį menininką. Jis buvo ne tik ryškiausias XX a. Italijos poetas, bet ir giliai rūpinosi socialiniais bei politiniais reikalais. Jo būvimą Italijos visuomenė nuolat jautė.
