„Kino pavasario“ išskirtinis filmo „Frankofonija“ seansas ir susitikimas su garsiuoju jo kūrėju, kino guru ir mokytoju, Rusijos intelektualu Aleksandru Sokurovu sutraukia pilną salę. Iš kartu prisipažįstu, kad nesu joks kino ekspertas ir šiuo rašiniu į jokias recenzijas nepretenduoju. Todėl į renginį atėjau atvira širdimi, pasirengusi pamatyti didį meno kūrinį, rodytą Venecijos kino festivalyje, bei paklausyti vieno iš žymiausių šių laikų Rusijos kūrėjo.
Filmas prasideda keistai. Pats A.Sokurovas kalba už kadro savo įtaigiu balsu, kelia klausimus apie meną, apie Europą, apie Antrąjį pasaulinį karą. Rodo mirties patale gulinčius Tolstojų ir Čechovą, pacituoja juos. Audroje blaškosi laivas su meno vertybėmis. Į Paryžių įžengia nacistinė armija. Balsas už kadro vėl klausia, bet balse jau pradeda girdėtis lengva pašaipa prancūzams, kad taip draugiškai atvėrė duris priešui. Kritikuojama Prancūzijos vyriausybė ir jos sprendimai, bet čia pat lyg ir džiaugiamasi, kad menas taip saugomas, kad Luvrui vadovauja teisingi žmonės ir net teisingi okupantai. Vis dar nesuprantu autoriaus pozicijos. Žiūriu užburiančius vaizdus, dokumentinius kadrus, pokvailį po Luvrą lakstantį Napoleoną ir stengiuosi sugauti režisieriaus idėją.
Bandau atsipalaiduoti, priimti meną atvira širdimi, bet nieko negaliu su savimi padaryti – nepasitikiu rusiška retorika, nors tu ką.
Įpusėjus filmui kažkur manyje, labai labai giliai, įsižiebia nepasitikėjimo lemputė. Ją turbūt turi visi mano kartos ir vyresni žmonės, bet ne visi turbūt nori į ją įsiklausyti. Ji įsijungia tuomet, kai supranti, kad girdimą tiesą reikia pradėti filtruoti, kad tarp eilučių gali būti paslėpta propagandinio pobūdžio tiesa, gal net tas paslaptingas 25 kadras, mokantis įteigti taip, kad žiūrovas to nesuprastų. Bandau atsipalaiduoti, priimti meną atvira širdimi, bet nieko negaliu su savimi padaryti – nepasitikiu rusiška retorika, nors tu ką. Ypač, kai jie kalba apie Antrąjį pasaulinį karą. Ypač, kai naudoja tuos pačius sovietinius terminus. Ir tikrai, filmui įpusėjus, pradedami rodyti Leningrado (nė karto filme nebuvo pavadintas Sankt Peterburgu) blokados vaizdai, verčiami į krūvas lavonai, ant laiptų guli mirusi mergaitė. Ką tai bendro turi su Luvru? Čia pat išgirstame apie bolševikinės Rusijos aukas, įterpiami dar keli Rusijos didvyriškumą šlovinantys žodžiai, kol ekrane staiga atsiranda Stalino portretas, nors balsas už kadro visai ne apie jį. Rodomas tuščias Ermitažas. Sakoma, kad meno kūrinius spėta išvežti. Vėl laužau galvą, ką režisierius norėjo pasakyti gretindamas tuos du muziejus. Kad Paryžiui kliuvo geras nacistas, o Peterburgui – blogas? Kad vokiečiai labiau mylėjo Prancūziją, o ne Rusiją? Kad prancūzai vedė prisitaikėlišką politiką, o rusai narsiai kovėsi? Kad rusai nebijo aukotis dėl pergalės?
Taip, paskutinioji mintis, pasirodo, buvo teisinga. Kalbėdamas po filmo režisierius paaiškino: „Kažkieno gyvybė apmokama kito krauju. Prancūzija išgelbėjo kultūrą, miestus. Bet blogis niekur nedingo. Kažkas su juo kovojo. Ir kas? Kiti. Nėra taikios politikos, politinė pozicija visada reikalauja aukų. Kas sumokėjo už tavo laisvę? Kas? – šįkart jis retoriškai klausė salės. Paskui šyptelėjęs pridūrė: „todėl prancūzai ir nerodė filmo Kanuose, jiems neužteko drąsos pažiūrėti tiesai į akis“. Ir dabar aš vėl norėjau paklausti – kokiai tiesai? Nes filme juk kaip ir nieko blogo apie prancūzus nesakoma.
Manyje vėl dega lemputė. Kažkada jau matyta, kažkada jau girdėta retorika, kai visažinio balsu rusas bando įteigti savo tiesą, pridengtą intelektualiomis frazėmis ir menine forma, kad paprastesnis žmogus net nesuabejotų ja. Nes ginčytis su tokiu kūrėju neleistina visuomenės akyse. Nes kas mes tokie, kad keltume nepatogius klausimus genijams?
Filme nėra teiginių, su kuriais būtų galima pasiginčyti. Ne, filme vien neatsakyti klausimai. Nekaltai užduodami klausimai apie meną, muziejus ir žmogaus atsakomybę. Apie Europos atsakomybę. Pasakotojas atrodo visiškai nešališkas, net neturintis jokios savo pozicijos, tai tik naivus pilietis, besidomintis meno istorija. Bet mes juk žinome šį sokratišką principą, kaip galima, teisingai formuluojant klausimus, nuvesti žmogaus mintį sau norima linkme. Ypač jei balsas malonus, įtaigus, atpalaiduojantis, netgi šiek tiek hipnotizuojantis.
Nesiginčiju, filmas susuktas labai meistriškai ir tikrai neturiu kompetencijos kabinėtis prie kinematografinių sprendimų. Kabinėjuosi tik prie poteksčių ir bandau suprasti idėją. Jei filmas ne propagandinis, tai apie ką jis? Dar daugiau klausimų kyla jo pabaigoje išgirdus Tarybų Sąjungos himną, fone mirgant raudonai spalvai. Prie ko jis? Kokia viso to potekstė? Ką tai bendro turi su Luvru ir meno vertybėmis? Ką bendro turi su aukštuoju menu, kurio pažiūrėti susirinko pilna salė, plojusi filmo gale. Kodėl nėra jį paaiškinančio vaizdo? Tai būtų pirmas klausimas, kurį mielai užduočiau kūrėjui. Antrą klausimą užduočiau apie Stalino pasirodymą ekrane. Na gerai, mes gal esame nenormalūs, gal negalime suprasti meno, nes mūsų istorinė praeitis nori nenori priešinasi visiems šiems mūsų tautą nuskriaudusiems simboliams. Bet iš galvos neišnyksta mintis, kad ką tik mačiau itin profesionaliai susuktą paslėptos propagandos filmuką apie tai, kokie supuvę yra Vakarai ir kokia jautri ir teisinga yra Rusija.
Bet iš galvos neišnyksta mintis, kad ką tik mačiau itin profesionaliai susuktą paslėptos propagandos filmuką apie tai, kokie supuvę yra Vakarai ir kokia jautri ir teisinga yra Rusija.
Klausau, kaip režisierius atsakinėja į naivokus jauno žurnalisto klausimus, galvoju apie tai, ar jis tikrai toks laisvas, kaip skelbiasi? Ar tikrai šiandien Rusijoje įmanoma būti laisvu ir netgi gauti apdovanojimą iš paties Putino rankų? Skelbtis, kad kovoji už laisvę, bet priimti vado prizą, kai tuo metu čia pat už Kremliaus sienos vėl suimama protestuojanti „Pussy Riots“ narė? Sakyti, kad esi opozicijoje ir čia pat priimti valstybės finansavimą filmui „Faustas“. Baigiantis pokalbiui visai ne į temą rėžti, kad jis – su nacizmu kovojusio žmogaus palikuonis. Niekur negirdėta? O spaudos konferencijoje žurnalistams teigti, kad Rusijoje už demokratinius principus nebenori kovoti liaudis, o ne valdžia ir kad Europos prisitaikėliška politika veda į naują žlugimą.
Renginio pabaigoje braunuosiu prie A.Sokurovo. Galvoju, iš visų tų man kilusių klausimų pabandysiu užduoti bent tą apie himną. Na gal dar ir apie Staliną paklausiu. Ir kai jis man jau ranka pasiekiamas, kai mano burna plačiai atsiveria, kad mandagiai šypsodamasi užduotų nepatogų klausimą, maestro nusisuka į kitą pusę ir stveria į glėbį V.Landsbergį. Jie džiaugiasi ir glėbesčiuojasi lyg šimtmetį nesimatę draugai ir aš staiga suprantu, kad mano klausimai turbūt turi likti neatsakyti. Kaip liko neatsakyti jo klausimai filme.
P.S. A.Sokurovo gerbėjai, prieš stengdamiesi mane sudraskyti ir suvalgyti be padažo, pirma atsakykit į klausimus, kurių nespėjau užduoti režisieriui ir kurių, panašu, spaudos konferencijos Vilniuje metu neuždavė nė vienas žurnalistas. Būsiu labai jums dėkinga.
Šis Linos Ever tekstas paskelbtas jos interneto dienoraštyje berlynodienorastis.blogspot.com.
