Kodėl pasirinktas toks apibūdinimas paaiškina žvilgsnis į programą. „Lokys, liūtas ir šakelė“ yra renginys, kuriame sunku įžvelgti vienijantį matą. Dauguma festivalių apsibrėžia arba žanru (dokumentinio kino, animacijos, trumpojo metro), arba vieta (Europos, Azijos šalių, Prancūzijos filmai). Žinant, apie ką kalbi, lengviau įtikinti žmones užsukti į filmus, kurie bus parodyti vos du ar tris kartus, ir lengviau publikai pristatyti kontekstą, kuris, nesvarbu, ar būtų apibrėžtas socialine padėtimi ar kino forma, visam turiniui daugmaž yra panašus.
„Lokio“ filmai daugiausia iš Europos, bet ne tik. Daugiausia vaidybiniai, bet ne tik. Dalis labai tradicinės formos, dalis gan eksperimentiniai. Net pilno metražo trukmė, ir ta jų nesieja, mat vienas rodomų filmų yra trumpametražis, dar vienas – vidutinės trukmės.
Pavadinimas nurodo, kad tai filmai iš Kanų, Berlyno ir Venecijos festivalių.
Pavadinimas nurodo, kad tai filmai iš Kanų, Berlyno ir Venecijos festivalių. Tiesa, tačiau kai apimi visas šių trijų festivalių programas ir programėles, kiekviename jų parodoma per 100 filmų. Ir tai vienais metais – „Lokio“ programoje yra ir 2021, ir 2020, ir 2019 metų filmų. Tad kodėl pasirinkti būtent šie 11?
Kyla abejonė – juk programos organizatoriai „A-One Films Baltic“ mums nieko neskolingi, kodėl jie negali paprasčiausiai parodyti juostų, kurios jiems pasirodė kokybiškos? Žinoma, gali. Teoriškai pavadinti renginį koncertu, o iš tiesų per kompiuterį paleisti savo „Spotify“ pamėgtų dainų grojaraštį irgi niekas nedraudžia. Jokiu būdu nesakau, jog tai tas pats. Tik bandau iliustruoti, kad „Lokio“ programa neturi to, ko, jei žiūrėsime tik į ją vieną, galima ir nepasiilgti. Tačiau jei staiga to netektų visi kino renginiai, trūkumas iškart taptų akivaizdus.
Juk įprastai kultūriniai renginiai siekia, kad žiūrovas išsineštų ne tik gero filmo ar geros dainos įspūdį. Tam vieni organizuoja diskusijas, kiti vežasi svečius, treti kuruoja tematines programas. Nė vienas šių veiksmų pelno neatneša, bet norisi tikėti, kad toks žingsnis ir yra skirtis tarp renginio bei tiesiog kino filmo seanso.
Gal niekas daugiau šių filmų ir nesieja, išskyrus, žinoma, kokybę.
Kaip tikras kritikas paburbėjęs pereisiu prie kitos monetos pusės. Galima kalbėti apie renginio pagrįstumą, konceptualumą ar įvaizdžio atitikimą turiniui. Bet galima kalbėti tik apie filmus. Jei renkamės tokią perspektyvą, „Lokys“ surinko kuo puikiausią kolekciją. Gal niekas daugiau šių filmų ir nesieja, išskyrus, žinoma, kokybę.
Apie žmones iš titano, ir žmones iš Neptūno
Visų pirma, festivalinio kino pasaulyje svarbiausio prizo, Kanų „Auksinės šakelės“ laimėtoja „Titanė“ (ang. Titane). Kad ir kokiame kino renginyje Lietuvoje ji būtų nusileidusi, nedvejojant taptų renginio žvaigžde numeris vienas. Taip nutiko ir „Lokyje“.
Julios Ducournau trileris pasakoja apie merginą su titano plokšte galvoje, apie daugiau kaip dešimtmetį dingusio sūnaus ieškantį tėvą ir apie seksą su mašina. Po tokio siužeto pristatymo skaitytojui, žinoma, nė velnio ne aiškiau, apie ką gi yra ta „Titanė“. Neatsitiktinai ir pačių kūrėjų sukurtas pristatymas labai panašus ir išduodantis tik pavienes detales. Išsamiau nupasakoti juostos siužetą būtų gana sudėtinga, o kartu ir sugadintų visą žiūrėjimo smagumą.
Šis pusiau siaubo filmas yra kaip geras lenktyninis žirgas – tik skelbiamas startas, jis iškart šauna į priekį.
Galima pasakyti tiek, kad šis pusiau siaubo filmas yra kaip geras lenktyninis žirgas – tik skelbiamas startas, jis iškart šauna į priekį. Būna pasakojimui jau prasidėjus dar 15 minučių žiūrovas rengiamas pačiai istorijai, supažindinamas su veikėjais ir jų pasauliu. Bet įvykiai dar tik prasidės.
„Titanė“ ne tokia. Ji iškart važiuoja 120 km/h greičiu. Per keletą minučių supažindinusi su pagrindine veikėja, juosta iškart įsuka veiksmą. Pirmasis lavonas ir seksas su automobiliu žiūrovą pasiekia apie dešimtą filmo minutę. Tuomet, vadovaudamasis kitų filmų žiūrėjimo patirtimi, gali nuspėti, kur link judės istorija – žinai, kaip elgtis linkusi veikėja ir kas dar liko jos kelyje. Kokia bebūtų staigi pradžia, tariesi filmą perkandęs.
O jis per kitas 10 minučių nueina tą kelią, kurį tikėjaisi išvysti per kitas 90 minučių. Be galo įdomus jausmas matyti „nieko nebijantį“ filmą ir nestatantį kojų atsargiai. Nesitaupantį skaniausių kąsnelių pabaigai. Tokį, kuris neprivalo skubėti, nes atsikando per daug – greičiau gali sau leisti skubėti, nes išspjauna į šalis visa, kas jam nereikalinga.
J.Ducournau trileris yra lyg gryno oro gūsis, pilnas to, ko kartais festivaliuose tikrai stinga – energijos.
„Titanė“, kaip ir ankstesnis prancūzės filmas „Šviežiena“ (ang. Raw), dėmesį skiria kūnui: vyriška-moteriška bei organiška-mechaniška skirtims. Kaip šie konfliktai išsprendžiami – labai įdomus, tačiau tik filmą peržiūrėjus atidžiai įmanomos diskusijos vertas klausimas. Diskusijos, kurios ne vienas žiūrovas turbūt prašys, nes filme nežaidžiama atvirai išsakomais atsakymais. Tačiau žiūrėdamas jauti, jog paaiškinimų ieškoti prasminga – „Titanė“ gal ir grubi bei iššaukianti, tačiau tikrai ne beširdė ar sukurpta atsitiktinai.
Džiugu, kad Kanuose triumfavo būtent ji. Žinoma, būtų galima ginčytis, kad Konkurse parodyta ir grakštesnių filmų. Bet jie buvo kažkur jau matyti, dažniausiai ankstesniuose tų pačių režisierių darbuose. O J.Ducournau trileris yra (kokia tai bebūtų klišė) lyg gryno oro gūsis, pilnas to, ko kartais festivaliuose tikrai stinga – energijos.
Dar vienas eksperimentas – vieno amžinųjų festivalinio kino provokatorių Gasparo Noé juosta „Lux Æterna“.
Dar vienas eksperimentas – vieno amžinųjų festivalinio kino provokatorių Gasparo Noé juosta „Lux Æterna“. Jau kurį laiką paties režisieriaus noras pabrėžti koks jis eklektiškas ir laužantis normas, atrodo daugiau povyzos, ne turinio klausimas. Mano galva, paskutinis visapusiškai baigtas jo kūrinys buvo „Pasinerk į tuštumą“ (ang. Enter the Void), pasirodęs dar 2009. Vėliau sekusios juostos, kad ir kokybiškos, būtų pavykusios dar labiau, jei užuot taip norėjusios provokuoti daugiau dėmesio būtų kreipusios į istorijos pasakojimą.
„Lux Æterna“ – būtent tokio noro provokuoti pavyzdys. Teko skaityti, kad per seansus Kanuose prie salės budėjo medikai, nes filmo metu naudojamos ryškios blyksinčios šviesos gali sukelti šoką, sergantiems – net epilepsijos priepuolį. O kas iš to blyksėjimo? Atsakyti negalėčiau. Smagus triukas ir tiek.
Likusi 50 min. trukmės filmo dalis yra pokalbis tarp aktorių Béatrice Dalle ir Charlotte Gainsbourg bei vėliau sekantis kito filmo apie raganas filmavimas. Istorijos ne kažin kiek, forma labiau eseistinė, parodanti aikštelėse vyraujantį chaosą, skirtingų ego susidūrimus bei meilę kinui. Į dvi puses suskaidytas ekranas leidžia sekti du įvykius vienu metu arba tą patį įvykį iš dviejų perspektyvų. Patirtis įdomi, bet tik tiek. Ilgėliau ją prisimins nebent tie, kurie iki šiol yra matę tik visiškai tradicinės formos kiną.
Į dvi puses suskaidytas ekranas leidžia sekti du įvykius vienu metu arba tą patį įvykį iš dviejų perspektyvų.
Valandos laiko „Lux Æterna“ negaila – ir jei jau žiūrėti, tai tik dideliame ekrane – bet kaip ne kartą yra nutikę po autoriaus darbų pristatymų, neapleidžia klausimas, ar tai jau viskas.
Neįprasti stilistiniai pasirinkimai kur kas labiau motyvuoti pasirodė Jóhanno Jóhannssono pirmame ir paskutiniame filme „Paskutiniai ir pirmieji žmonės“ (ang. Last and First Men). Jame ateities žmonės, į Neptūną persikraustę mūsų palikuonys, siunčia laiku atgal savo žinias apie visatą. Jų pasakojimas (pateikiamas aktorės Tildos Swinton balsu), nors ir informatyvus, tačiau daugiau poetiškas nei praktinis.
Postapokaliptinės temos literatūroje ir kine pastaraisiais metais smarkiai išpopuliarėjo. Tik retai kada jų užmojis yra taip toli siekiantis – filme kalbama apie milijonus metų vėliau gyvenančią, gerokai evoliucijos pakeistą žmoniją. Ir apie Saulės sistemoje besibaigiančią gyvybę, kas, labai galimas daiktas, yra visos gyvybės pabaiga.
Ateities kartų perduodama išmintis pabrėžia, kokia menka visatos mastais yra žmonija, ką jau kalbėti apie vieną žmogų.
Ekrane rodomos betoninės struktūros ir juodai-balta, atšiauri gamta. Skamba Jóhanno Jóhannssono muzika (šį filmą iki pat mirties režisavęs islandas visų pirma buvo žinomas kaip garso takelių kompozitorius). Tarytum mūsų pasaulio atgarsiai, bet jau kažkuo kitokie ir nebeatpažįstami.
Ateities kartų perduodama išmintis pabrėžia, kokia menka visatos mastais yra žmonija, ką jau kalbėti apie vieną žmogų. Paskutiniosios kartos žinutė praeičiai nemoralizuoja ir nesuteikia išgyvenimo vadovo. Ji stengiasi priminti koks neaprėpiamas yra minties potencialas, todėl liūdna jį iššvaistyti niekams.
„Paskutiniai ir pirmieji žmonės“ yra, viena vertus, mažytis filmas – be veikėjų, be istorijos, be aktorių. Jis neprikrauna žiūrovui pilnos lėkštės. Didelį darbą privalai padaryti pats – įprastai kine mums duodamas vaizdas čia turi gimti mūsų galvose. Ekranas ir muzika nėra langai į kitą pasaulį. Jie tik kuria nuotaiką: kokią didybę, lėtumą, kūniškumą reikia įsivaizduoti. Neįprastas, vertingas pratimas.
Išskirtinis, nors kažin ar eksperimentinis, yra ir Michelangelo Frammartino „Urvas“.
Išskirtinis, nors kažin ar eksperimentinis, yra ir Michelangelo Frammartino „Urvas“ (ang. Il Buco). Grupelė tyrinėtojų Italijoje leidžiasi tirti iki šiol nelankyto urvo. Štai ir viskas. Nėra dialogų. Nėra pavienių mokslininkų portretų, leidžiančių atskirti juos vienus nuo kitų. Nėra intrigos ar konflikto.
Išėjus iš seanso net kiek nejauku klausti, patiko ar nepatiko šis filmas. Toks vertinimas kaip niekad aiškiai pasakytų daugiau apie žiūrovą nei apie patį kūrinį. Pastarasis yra per konkretus sukelti aštrias emocijas. Tai ekspedicijos patirties perteikimas. Priimi jį arba nepriimi. Pykti, neva tai nuobodu, nes nebuvo istorijos, tai panašiai tas pats, kaip atėjus į filmą apie zombius skųstis netikroviškumu.
Tylios meditacijos apie namus
Ko gero, antra didžiausia programos pažiba yra Ryûsuke Hamaguchio „Drive My Car“, „Titanę“ primenanti savo meile automobiliams. Bet toks ir yra vienintelis juostų panašumas, nes prancūzų trileris yra trenkčiausia „Lokio“ istorija, o japonų drama yra ramiausia.
Trijų valandų pasakojime aktorius ir režisierius Jusuke (akt. Hidetosho Nishijima) stato Čechovo „Dėdę Vanią“. Procesas toks lėtas, kad patys aktoriai ima nebesuprasti, ką jie čia veikia ir ar išvis ką nors daro, ar tik be tikslo mokosi eilutes. Negalėtum sakyti, kad nieko nevyksta. Tik įvykiai murakamiški (filmas yra Murakamio novelės adaptacija) – kasdieniški ir tuo pačiu lyg aptraukti neperplėšiamu paslaptingumo šydu.
Procesas toks lėtas, kad patys aktoriai ima nebesuprasti, ką jie čia veikia ir ar išvis ką nors daro.
Sukurti atmosferą, kad dialogai nepajėgūs išsakyti veikėjų savijautos gelmės, norėtų ne vienas filmas. Retam pavyksta. „Drive My Car“ yra vienas jų. Kaip žiūrėdamas gerą fantastiką nebūtinai suvoki kiekvieną ateities pasaulio niuansą, bet tuo pačiu metu, jei sukurta kokybiškai, jauti tuos paaiškinimus egzistuojant, jauti visa ko tarpusavio ryšiuose logiką, net jei ji fantastinė. Taip žiūrėdamas tai, ką paruošė R. Hamaguchis, jauti, jog tarp dialogų iš tiesų kažkas prasprūsta, o veikėjai skleidžiasi kur kas toliau nei vien ekrane parodytos scenos.
Iš dalies todėl einant į „Drive My Car“ reikėtų žinoti kuo mažiau. Ne dėl pavojaus ką nors sužinojus susigadinti žiūrėjimo malonumą, greičiau todėl, kad per didelės pagyros verčia tikėtis kažkokių neregėtų stebuklų, kurių čia nebus. Juostos veikimas švelnus ir ramus, nei galintis, nei norintis auditoriją „Titanės“ stiliumi parblokšti ant žemės. Suvokimas, kaip tvirtai ir sykiu poetiškai suręstas šis filmas, ateina vėliau, jau prisimenant visą paveikslą.
Kasdienėmis temomis domisi ir filmas „Paryžius. 13-as rajonas“ (ang. Les Olympiades, Paris 13E). Jacques‘o Audiard‘o nespalvotas Prancūzijos sostinės atvaizdas buitiškas, tačiau nepoetiškas. Kaip tik, galima sakyti, stačiokiškas – veikėjai nevengia į akis išdrožti nesmagios tiesos, į meilę, kaip ir seksą, žiūri praktiškai, ir reikalui esant į darbą paleidžia kumščius.
Kurį laiką dirva lyg ruošiama meilės trikampio istorijai. Kamilis (akt. Makita Samba) yra Emilie (akt. Lucie Zhang) kambariokas. Jiedu miega, bet tik vienas norėtų seksą paversti santykiais. Rajone išdygus Norai (akt. Noémie Merlant), vyrui, rodos, teks priimti sudėtingą sprendimą. Bet „13-ame rajone“ trijulės iššūkiai taip ir nesusiveda į patogiai išsprendžiamą trikampį, nes kiekvieno jų kova su savimi yra skirtingos prigimties. Vieni turi tapti mažiau, kiti – labiau savanaudžiais. Nė vieno neišgelbės raitelis ant balto žirgo – visi galimi raiteliai neturi laiko ar jėgų gelbėti dar ką nors, išskyrus save pačius.
Nė vieno neišgelbės raitelis ant balto žirgo – visi galimi raiteliai neturi laiko ar jėgų gelbėti dar ką nors, išskyrus save pačius.
Net kituose „rajono“ tipo filmuose retai kada matome atskirtį tarp erotikos ir romantikos. J.Audiard‘o juostoje jos mažai ką turi bendro. Vieniems sekso nereikia, kitiems jis būtinas, bet su romantiniais jausmais siejasi ne daugiau negu pietavimas drauge. Gražu ir tai, kad nutinka labai retai kine matomas reiškinys – vienas veikėjų nenori turėtų lytinių santykių ir tai priimama ne kaip yda, kurią būtina išgydyti, bet kaip gerbtina, kad ir su mažai partnerių suderinama, savybė.
Niežtėte niežti aptarti dvi scenarijaus pabaigas, tačiau tai, be abejo, sugadintų skaitytojams žiūrėjimo smagumą. Bet jos abi man pasirodė tokios šleivos ir neatitinkančios lig tol statytos dėlionės, kad tarsi perrašytos paskutinę sekundę. Nenustebčiau, jei kažkas tokio ir būtų nutikę. Mat filmas, dvi valandas šauniai vengęs lindimo į sentimentalumą, baigiasi tarsi pasaka.
Kadangi šis jūsų skaitomas tekstas pasirodo dar renginiui vykstant, neturėjau progos antrąkart pamatyti vokiškojo „Mergina ir voras“ (ang. The Girl and The Spider). Metų pradžioje vykusiame Berlyno kino festivalyje būtent jis sugeneravo įdomiausias recenzijas ir tapo savotišku hipsterišku renginio laimėtoju.
Iš pradžių žiūrint „Merginą ir vorą“ atrodo, kad nėra kur pasiklysti, nes viskas akivaizdu. Bet paslaptys kraunasi viena ant kitos.
Jį pamatyti darkart norisi todėl, kad tai vienas savo paprastumu sunkiai išnarpliojamų pasakojimų. Viena buto kaimynių išsikrausto. Kita padeda. Abi kalbasi su kaimynais, vaikinais, draugais. Mezgasi dešimtys skirtingų mini istorijų: kas kam ko nepasakė, kas kam kritęs į akį, kas ką slapta rezga. Galbūt skamba panašiai į prancūzišką detektyvą, bet savo atmosfera režisierių Ramono ir Silvano Zürcherių juosta visai kitokia. Ir intrigos joje nesusiveda į vieną paslaptį.
Iš pradžių žiūrint „Merginą ir vorą“ atrodo, kad nėra kur pasiklysti, nes viskas akivaizdu. Bet paslaptys kraunasi viena ant kitos, veikėjai keičiasi vietomis, aiškėja vis daugiau ir daugiau informacijos, kol galiausiai visai nebesusigaudai, kas draugai, o kas priešai. Bet ir vėl, kaip ir „Drive My Car“ atveju, neapima chaoso žiūrėjimo jausmas. Vieną po kito kurti niekur nevedančias paslaptis nesudėtinga. O štai paklaidinti žiūrovą be pažado dar sugrąžinti aiškumą, ir vis tiek išlaikyti jo dėmesį – tai be galo keblu. Ir nesu įsitikinęs, kaip tas vokiečių kūrėjams pavyko, tad nuo pat vasario, kai šį filmą pamačiau, laukiu, kada išvysiu „Merginą“ darsyk.
„Lokio, liūto ir šakelės“ vertinimas priklauso nuo to, ko iš jo norėsime.
„Lokio, liūto ir šakelės“ vertinimas priklauso nuo to, ko iš jo norėsime. Daugelio žiūrovų verdiktas neabejotinai bus labai teigiamas. Toks ir turėtų būti, nes eiti į programą galite kone aklai – vis tiek pataikysite į laiko vertą reginį. „A-One Films Baltic“, šio renginio organizatoriai, jau seniai atveža labai kokybišką turinį, tik anksčiau tai darė labiau pasislėpę po „Scanoramos“, „Kino pavasario“, „Pasakos“ bei „Skalvijos“ pavadinimais.
Ir toliau jie turbūt dažniau veiks savęs nereklamuodami, tik atveždami pasirinktus filmus, kurių per metus parodo daugiau nei 11. Jei „Lokio, liūto ir šakelės“ kino programa kartosis kitąmet, labai smagu būtų joje išvysti daugiau išskirtinio turinio, diskusijų, pristatymų, tekstų, restrospektyvų, tematinių kampų. „Kino programa“ faina. „Festivalis“ būtų reikšminga.
