Kanų kino festivalis šiuo metu yra laikomas pačiu prestižiškiausiu kino renginiu pasaulyje. Teigiama, kad Kanų sėkmės paslaptis yra ta, kad šiame festivalyje sugebama suderinti kino, kaip meno ir komercijos, plėtrą. Tačiau šiemet, L. Bytautaitės žodžiais, festivalyje jaučiamas nusivylimas. „Įdomu tai, kad mane kiekvieną dieną nuvilia konkursinė programa. Ir ne tik mane“, – LRT Radijui sako televizijos laidų vedėja.
– Festivalio žiūrovai Š.Barto filmą pamatys tik trečiadienį, tačiau žiniasklaidos atstovai jau galėjo jį pasižiūrėti. Tai – vienintelis lietuviškas filmas Kanų festivalio programoje. Papasakokite, apie ką jis ir kokios problemos jame keliamos?
– Didžiulė garbė, kad po 10 metų pertraukos Š.Barto filmas „Ramybė mūsų sapnuose“ vėl pateko į paralelinę programą „Dvi režisieriaus savaitės“. Kaip sako pats Š.Bartas, tai yra asmeninių išgyvenimų istorija. Šiame filme vaidina pats režisierius, jo dukra Ina Marija Bartaitė bei režisieriaus gyvenimo draugė, smuikininkė Lora Kmieliauskaitė. Filme – tai, ką jam teko išgyventi, tai, ką jis patyrė. Jis ir jo moterys.
Ši festivalio programa – labai svarbi, nes yra taip vadinama paralelinė. Ji gimė lygiai prieš 48 metus kaip alternatyva pagrindinei programai. 1968 metais Kanuose nebuvo pastatyti pagrindiniai rūmai ir keturi prancūzų režisieriai – Claude`as Lelouchas, Jeanas-Lucas Godard`as, Francois Truffaut ir Romanas Polanskis – sukūrė alternatyvią programą. Ji tapo labai svarbi. Šiemet šiai programai filmai atrinkti iš 20 pasaulio šalių, o tarp jų – lietuvio Š.Barto.
Vakar jo klausiau, ar ne paradoksalu, kad Kanuose Š.Bartas yra labiau žinomas negu Lietuvoje? Jis sakė, kad jam svarbūs visi žiūrovai: tiek Lietuvos, tiek pasaulio
– Ar paralelinę programą galima laikyti savotiškai atskiru konkursu?
– Konkursas yra, tačiau jis nekomercinis. Čia akcentuojama, kad tai – autorinio kino režisieriai. Beje, noriu pabrėžti, kad šioje programoje prieš daugelį metų buvo atrasti tokie režisieriai, kaip Bernardo Bertolucci, Martinas Scorsese. Taigi Š.Bartas čia yra žinomas. Vakar jo klausiau, ar ne paradoksalu, kad Kanuose Š. Bartas yra labiau žinomas negu Lietuvoje? Jis sakė, kad jam svarbūs visi žiūrovai: tiek Lietuvos, tiek pasaulio.
– Kaip šį filmą įvertintumėte bendrame festivalio kontekste?
– Įdomu tai, kad mane kiekvieną dieną nuvilia konkursinė programa. Ir ne tik mane. Kiek man tenka pasikalbėti spaudos klubuose, dauguma žurnalistų stebisi, kaip vienas ar kitas filmas patenka į konkursinę programą, kai vyksta tokia didžiulė atranka.
Daugelis kalba, kad daugiau tikisi iš kitų programų: „Ypatingas žvilgsnis“, „Dvi režisieriaus savaitės“. Tos programos – gero autorinio kino ieškojimas.
– Kokie jūsų pastebėjimai, kuo ypatingas šių metų festivalis? Kas jo lyderiai?
– Žvaigždžių – labai daug, filmų – labai daug. Jeigu pasižiūriu tris filmus per dieną, jau jaučiuosi pavargusi. Tačiau jaučiamas toks lyg nusivylimas: ar nėra šiandien gero kino, ar tiesiog Kanų festivalio komisija nesugebėjo atrinkti. Žinoma, čia žaidžia pažintys, sentimentai, pavardės.
Pagrindinėje festivalio programoje – labai daug prancūzų režisierių, gal taip prancūzai nori skleisti savo kiną. Tačiau tai yra spėlionės.
Festivalio pabaiga – už savaitės, o tai, ką dėl laimėtojų spėlioja žurnalistai, beveik niekada nepasiteisina.
