R. Lavrynovičius – dar viena asmenybė tarp „Lošėjo“ aktorių. Vilniaus universitete jis studijavo anglų filologiją, vėliau Lodzės kino akademijoje mokėsi kino režisūros. Internete galima rasti R. Lavrynovičiaus poezijos lietuvių, lenkų ir anglų kalbomis. Geriau paieškojus aptiktume ir performansų įrašų, kuriuose savo eilėraščius autorius jungia su vaizdu ir muzika. Šiuo metu televizijos serialus režisuojantis trisdešimt vienerių kūrėjas galimybę prisidėti prie „Lošėjo“ filmavimo grupės vadina švente. R. Lavrynovičiaus klausiame apie jo patirtis filmuojantis šiai juostai.
– Ar esate vaidinęs ankščiau ir kaip patekote tarp „Lošėjo“ aktorių?
– Vaidinau dramos būrelyje mokykloje, studijuojant kurdavome įvairius filmukus. Prieš „Lošėją“ teko vaidinti reklamose, taip pat vaidinau Sauliaus Drungos filme, bet jis, deja, nebuvo išleistas. „Lošėjo“ Bogdanas yra pirmas profesionalus mano vaidmuo. Į peržiūrą pakvietė pažįstama režisierė Dovilė Gasiūnaitė, kuri dirbo su Ignu Jonynu. Personažas turėjo būti lenkas, gyvenantis Lietuvoje ir kalbantis su lenkišku akcentu. Man atrodo, kad tas vaidmuo buvo parašytas lyg specialiai man. Vėliau Ignas Jonynas sakė, kad labai ilgai ieškojo žmogaus šitam vaidmeniui.
– Jūsų vaidinamas veikėjas Bogdanas neturi didelių moralinių dilemų, daugelyje situacijų yra nuotaikingas ir lengvai prisitaikantis. Kaip pats vertinate savo personažą?
– Dar nemačiau filmo, todėl man sunku kalbėti apie patį personažą, bet filmavimo aikštelėje aš tiesiog buvau savimi. Tokie aktoriai kaip Philipas Seymouras Hoffmanas arba Meryl Streep – jie visur būna skirtingi, bet išlieka pačiais savimi. Aš to dar neišmokau, o režisierius iš manęs tiek ir nereikalavo. Kaip ir visi aktoriai filme, mes tiesiog turėjome būti tikri. Man atrodo, kad būtent tada mes atiduodavome vaidmeniui visą savo sielą. Aš nekalbu tik apie save. Vaidinant su Vytautu Kaniušoniu ir Simu Lindešiu apimdavo visiškas tikrumo pojūtis.
– Ar patyrėte startinį jaudulį, kokia atmosfera vyravo filmavimų metu?
– Mes taip puikiai bendravom su visa aktorių komanda, filmavimo aikštelėje ir už aikštelės ribų tvyrojo tokia bendravimo chemija, tad jokio jaudulio nebuvo. Nors daugelis matėmės pirmą kartą, bet visi labai lengvai atsiverdavo. Kuomet ėjome vaidinti draugų, kurie labai ilgai pažįsta vienas kitą, buvo nesunku tai padaryti.
– Kaip vertinate savo pasirodymą filme: kaip žaidimą, galimybę save realizuoti, ar kaip rimtą paraišką tolimesniems vaidmenims?
– Vaidyboje man svarbiausia nuoširdžiai siekti tų tikslų, kuriuos turi personažas scenoje. Ir tą nuoširdumą reikia imti iš asmeninės patirties. Kiekvienas kūrybinis projektas yra šventė, o ypač galimybė filmuotis tokiame filme kaip „Lošėjas“. Kai kuri kažką – esi kaip Dievas, tu keiti šio pasaulio matricą. Tokiu atveju tai tampa tavo uždaviniu. Keisti tikrovę aplink save.
– Ar tikėjotės, kad „Lošėjas“ susilauks tokio pripažinimo užsienyje ir Lietuvoje?
– Kai pats buvau filmavimo aikštelėje, kai mačiau kitus vaidinančius – buvo ir ypatinga energija, ir savotiškas šiurpulys. Mes tikrai jautėm, kad tai, kas čia vyksta, yra labai arti tikro. Taip pat mačiau, kad visą laiką daromi įdomūs režisūriniai ir operatoriniai sprendimai. Operatorius Janis Eglitis kartu su Ignu Jonynu rasdavo labai specifinių kadrų. Matėsi, kad filmas bus gražus ir vizualine prasme. Todėl galvojau, kad jei mes gerai kuriam filmo tikrovę, o iš kitos pusės viskas labai gražiai nufilmuojama, tai kartu susiėję šitie elementai turėjo duoti gerą rezultatą. Džiaugiausi, kad vaidinu čia, nes galvojau, kad šitas filmas gali būti revoliucinis, jis gali užduoti naują kokybės kryptį lietuviškam kinui.
– Po ryškaus debiuto filme „Lošėjas“ neabejotinai sulauksite pasiūlymų kurti naujus vaidmenis. Ar norėtumėte toliau vaidinti?
– Filmuotis norėčiau bet kuriuo atveju. Jeigu jau taip likimas ar aplinkybės susiklosto, kad mane pakviečia ir turiu vaidinti, vadinasi to kažkam tikrai reikia. To reikia Visatai, ir aš per save perduodu tą energiją, dėl kurios aš esu atsiųstas į šitą žemę. Kokiuose projektuose norėčiau vaidinti – viskas yra interpretacijos reikalas. Jeigu mes pažiūrėtumėm į Holivudo dramas, kurios gauna „Oskarus“ ir pažiūrėtumėm į paprastus serialus – siužetai iš esmės yra tie patys. Jie skiriasi tik interpretacijos lygiu.
