Filmą koregavo ir montavo garsinio vaizdavimo Vilniaus universiteto (VU) Kauno fakulteto dėstytoja dr. Laura Niedzviegienė. Jos pasakojimu, filmą pritaikant asmenims, turintiems regos negalią, jis pakeičiamas minimaliai. „Pakoreguojamas filmo garso takelis, garso lygis, kad būtų galima „uždėti“ papildomą komentarą ir jis skambėtų gerai, aiškiai, o nematantis arba prastai matantis žiūrovas galėtų kokybiškai tą komentarą girdėti“, – aiškina L.Niedzviegienė.
Aklųjų akys – jų ausys
Šiame komentare visa vizualinė informacija, kuri yra svarbi siužetui suprasti, perpasakojimas žodžiais. „Aklųjų akys yra jų ausys, tokiu atveju jie išgirsta viską, ko negali pamatyti. Stengiamasi visus tuos komentarus, visą informaciją žodžiu perkelti į pauzes, kad nesutrukdytume išgirsti veikėjų dialogų, monologų ir pan. Garsai irgi „neša“ tam tikrą informaciją, juos irgi reikia leisti išgirsti, dėl to, kai yra pauzė, negalima kalbėti neatsikvepiant“, – dėmesį atkreipia specialistė.
Iki šiol tokį metodą taikėme teatro spektakliams, kurie komentuojami gyvai, o filmas ar televiziniai produktai turi fiksuotą, iš anksto įrašytą garso takelį, kuris uždedamas ant originalaus produkto.
Jos teigimu, užsienyje taip regėjimo negalią turintiems žmonėms filmai pritaikomi jau senokai, o Lietuvoje toks filmas – pirmas. „Iki šiol tokį metodą taikėme teatro spektakliams, kurie komentuojami gyvai, o filmas ar televiziniai produktai turi fiksuotą, iš anksto įrašytą garso takelį, kuris uždedamas ant originalaus produkto“, – pasakoja L.Niedzviegienė.
Pritaikant filmą neįgaliesiems, esama nemažai iššūkių. „Pagrindinis apribojimas yra laikas. Galėtum pasakoti daug ir labai detaliai, tačiau tave spaudžia laikas, nes turi tik ribotas pauzes, į kurias gali įsiterpti. Aišku, labai svarbi yra sinchronija. Taigi pagrindiniai iššūkiai: pasakyti daug per trumpą laiką ir kalbėti sinchroniškai su vaizdu. Negali per daug atsilikti, negali per daug užbėgti už akių, nes produktą mato ne tik neregiai, bet ir silpnaregiai, kurie turi regos likutį ir juos ta asinchronija labai erzintų, jeigu vaizdas prasilenktų su komentarais“, – tikina pašnekovė.
Tačiau kartais pasitaiko ir per ilgų pauzių, o tai – ne menkesnis iššūkis. „Kartais pauzės ilgos, o pasakyti nėra ką, o klausytojo likimo valiai palikti negali, turi sugalvoti, kaip išlaikyti jo dėmesį, kad žmogus vis dar būtų tame kūrinyje“, – atskleidžia VU dėstytoja.
Grožis – suprantamas ir tiems, kurie nemato
Filmas „Gražuolė“ pasirinktas neatsitiktinai. Visų pirma tai – viešai prieinamas filmas, be to jis – iš klasikos fondo. „Vyresnioji, tiek reginčiųjų, tiek negalią turinčių, žmonių karta tikrai žino ar bent yra girdėję apie šį filmą, be to, svarbi ir pati ta tema: grožis yra visoks – išorinis, dvasinis. Manau, šiame kontekste, žmonėms, kurie turi regos negalią, ši grožio sąvoka irgi artima ir tinkama. Grožį suprasti ir pajausti gali ir tas, kuris nemato“, – kalba L.Niedzviegienė.
Filmas „Gražuolė“ nagrinėja žmogaus poetinio santykio su tikrove problemas. Pagrindinė herojė Inga – maža mergytė, kuriai gamta pašykštėjo išorinio grožio. Ingą įžeidžia neseniai kieme apsigyvenęs berniukas. Užsimezga gili ir
skausminga vidinė drama, o mergaitė rėžia motinai: „Tu irgi negraži!“. Filme atskleista ir šios vienatvei pasmerktos ir amžinai laiškų laukiančios moters tragedija. „Gražuolė“ primena paprastas tiesas: žmogui nevalia būti nejautriu kitam žmogui, jo išduoti ir pasmerkti.
Ilgas darbas
Garsinio vaizdavimo aprašą šiam filmui parengė VU Kauno fakulteto audiovizualinio vertimo studentės Indrė Čėsnaitė, Raimonda Girnytė, Viktorija Lapajeva, Ernesta Ranonytė ir Simona Žukauskaitė. Parengtą tekstą skaitė audiovizualinio vertimo studentė Agnė Bungaitė.
Filmas „Gražuolė“ trunka kiek ilgiau nei valandą, o tam, kad tokios trukmės filmą nemaža komanda pritaikytų regos negalią turintiems žmonėms, užtrukti tenka ne vieną valandą. „Dirbant nuo ryto iki vakaro darbo dienomis, tokį filmą susitelkus būtų galima padaryti per gerą savaitę, bet tai – tik teksto parengimas, tačiau to nepakanka – reikia ir įskaityti, sukirčiuoti tekstą, redaguoti ir pan. Pakartojimų ar perrašymų būna daug, vėliau – montavimas. Tai užtrunka ir procesas nėra lengvai apibrėžiamas“, – tikina L.Niedzviegienė.
