Deja, filmas „Danų mergina“, kuris remiasi tikros asmenybės, danų dailininko Einaro Wegenerio, tapusio Lili Elbe, gyvenimo istorija, sugriauna tokius įsitikinimus.
Filmas atskleidžia sudėtingą žmogaus lytinę prigimtį, žmonių prieštaringą lytinę trauką ir dvasinį artumą, kurių nesuvokus artėjama prie asmenybės, asmeninio, profesinio gyvenimo žlugimo. Filmas įdomus visomis prasmėmis: siužetu, kuris grįstas giliais žmogaus psichologiniais išgyvenimais ir lūžiais, autentiška, grakščia scenografija, puikia aktorių vaidyba ir režisūra.
Ir, svarbiausia, filmas atveria XX a. pradžios Europos, Vokietijos pirmuosius mokslinius žmogaus lytiškumo tyrinėjimus ir medikų mėginimus padėti transseksualiems žmonėms suvokti savo lytinį tapatumą, keisti lytį.
Meninėje juostoje parodomas ir tradicinės visuomenės žmogaus prigimties nesupratimas, laikant transseksualumą šizofrenija ar išsigimimu, gydant homoseksualumą ir transsekualumą nusikalstamais, žmogų žalojančiais būdais, gatvės fiziniu smurtu žeminant netipiškos vyriškos ar moteriškos išvaizdos asmenis.
Šiandien Lietuvoje ir pasaulyje dar egzistuoja nežinojimo tamsa, kuri stumia „teisuolius“ kaltinti ir smerkti myriop nekaltus žmones, – M.A.Pavilionienė.
XX a. viduryje suklosčius žmogaus teises, vystantis genetikos, psichologijos, seksologijos, asmenybės raidos tyrimams, visuomenė ėmė pripažinti klaidas, padarytas žymių homoseksualių ir transseksualių žmonių atžvilgiu. Imta išteisinti tuos, kurie dėl lytinės prigimties ypatumų buvo viešai pasmerkti, nuteisti, kalinami, žmonių nežinojimo ir nepakantumo privesti prie savižudybės.
Šiandien Lietuvoje ir pasaulyje dar egzistuoja nežinojimo tamsa, kuri stumia „teisuolius“ kaltinti ir smerkti myriop nekaltus žmones, tuos, kurie, kęsdami visuomenės netoleranciją, praeina ilgą savęs suvokimo kelią, patiria skausmingas asmenybės tapatybės saugojimo kančias, gyvena žiauraus žmonių atšiaurumo sąlygomis.
Tokiems žmonėms valstybė turėtų padėti, o ne teigti, kaip Lietuvoje, kad per anksti kalbėti apie žmogaus lytinę prigimtį, ar kad homoseksualių ir transseksualių žmonių šalyje yra per mažai, kad jiems būtų priimti specialūs įstatymai. Tačiau kiekviena valstybė turėtų priimti lyties keitimo įstatymą, pasisakyti už lytinį ugdymą, kuriuo vaikams ir visuomenei būtų atskleidžiama sudėtinga žmogaus prigimtis, griaunamos tradicinės, katalikiškos visuomenės stereotipinio lytiškumo dogmos, nes kiekviena asmenybė yra visuomenės turtas.
Kviečiu pažiūrėti filmą „Danų mergina“. Tikiu, kad pagrindinio personažo dvasinės ir fizinės kančios, nuostabi aktoriaus Eddie Redwayne (kuris buvo apdovanotas Oskaru už tikros asmenybės, fiziko, kosmoso tyrėjo Stepheno Hawkingo gyvenimo atkūrimą) vaidyba privers susimąstyti visus, ypač partijų ideologus ir partiečius, dvasininkus, mokytojus, gydytojus ir t.t.
Pažiūrėję filmą, gal žmonės ims galvoti, kas jiems nutiktų, jei jie būtų kitokios lytinės prigimties; ką tradicinėje visuomenėje patirtų jų vaikai ir vaikaičiai, jei jie gimtų transseksualūs, jei negalėtų gyventi kūne, kuris priešiškas tikrajai lytinei prigimčiai; ar dėl lytinio tapatumo jie atsisakytų savo vaikų, kuriuos patys sutvėrė.
Filmas „Danų mergina“ jaudina akivaizdžia potekste: tamsi, prietarų ir nežinojimo kupina visuomenė, pražudo talentingus, subtilius žmones, nepataisomai žaloja juos dvasiškai ir fiziškai, pasmerkia mirčiai. Žmogaus smerkimas dėl lytinės prigimties yra visuomenės atsilikimas prilygstantis individo smerkimui dėl odos spalvos, fizinės išvaizdos, fizinės ir psichinės negalios. Taigi kviečiu visus į kiną – į žmogaus prigimties ir asmenybės tapatybės apmąstymo pamoką.
