Australų režisieriaus Josho Lawsono juostos dėmesio centre – skirtingų žmonių istorijos, kurias vienija viena, Lietuvoje vis dar dažnai tabu esanti tema: seksas. „Mažoji mirtis“ į ją leis pažiūrėti besišypsant.
Filmą iš anksto pažiūrėjo ir teigiamai įvertino vieno skaitomiausių Lietuvos tinklaraščių „Buržujaus rašinėliai“ autorius, interneto socialinių tinklų aktyvistas, o taip pat – žurnalo „Verslo klasė“ kino apžvalgininkas Mykolas Kleckas.
Dalinamės jo mintimis apie filmą, kurias jis ironiškai pavadino „Sovietų sąjungoje sekso nebuvo“:
„Doram lietuviui nieko nėra baisiau už žodį „seksas“. Už šitą vulgarų, nešvankų žodį, kuris tūlam lietuviui asocijuojasi su viskuo, kas pasaulyje yra blogai.
Šventosios Lietuvos davatkos mėgino uždrausti Larso von Triero filmo „Antikristas“ („Antichrist“) peržiūras Lietuvoje. Jei galėtų, uždraustų ir filmą „Mažoji mirtis“. Nes kodėl gi neuždraudus, jei jis apie seksą? Davatkos net Pimpačkiukus pervadino į Pakalikus – matyt dėl grėsmingai vulgaraus šakninio žodžio, panaudoto pavadinime.
Galima čia būtų parašyti ilgą pastraipą apie tai, kad lietuviai per daug kišasi į kitų žmonių lovos reikalus. Apie tai, kad lovoje vykstantys veiksmai yra tų dviejų (arba trijų, keturių ir nors penkių) besimylinčių žmonių reikalas. Bet tam prireiktų atskiro straipsnio, o šiuo atveju geriau ne skaityti, o tiesiog žiūrėti filmą.
„Mažąja mirtimi“ arba „Le petite mort“ prancūzai vadina orgazmą – atsiskyrimo nuo sąmonės akimirką, kurią žmonės patiria orgazmo metu ir po jo. Šiame filme jokių atvirų sekso scenų ar atvirų vulgarybių nepamatysite. Čia pasakojama apie kelių porų gyvenimą ir seksualines problemas bei iššūkius, su kuriais jie susiduria kasdieniame savo gyvenime.
Filmą bus labai sunku suprasti konservatoriškam lietuviui, kuris visą gyvenimą mylisi misionieriaus poza, o „šuniuku“ – tik kartą per metus, gimtadienio proga. Filme pasakojama apie žmonių seksualines fantazijas, keistus norus ir problemas, atsirandančias dėl nepakankamo seksualinio gyvenimo.
Nesupraskite manęs klaidingai – šis filmas yra komedija ir jos metu smagiai pasijuoksite iš kurioziškų situacijų. Pasijuoksite netgi iš prievartavimo scenos – taip, taip, moters prievartavimo scenos. Ji tikrai juokinga. Tikiuosi, kad pagaliau sužadinau jūsų susidomėjimą.
Tarp viso juodo ir pilkšvai balto humoro slypi daug svarbių minčių, kurias reiktų įsisąmoninti visiems žiūrovams. Filme puikiai atvaizduojama nuolat visuomenėje matoma tarpusavio santykių problema – santykiai griūva, nes žmonės nepasikalba. Problema, kai žmonės bijo papasakoti, ko nori.
Pažiūrėkite šį filmą kartu su savo antra puse. Gal ims ir atsitiks taip, jog dar šį vakarą lovoje tapsite daug laimingesni.
Konservatoriškas lietuviškas auklėjimas juk teigia, kad tvirti žmonės susilaiko ir sprendžia savo problemas patys. Dar blogiau, kad šis auklėjimas yra įkalęs daugybei žmonių baimę, jog būti drąsiam lovoje, išpildyti nešvankias svajones ar tiesiog gerai išsidulkinti yra vulgaru, neetiška, pasišlykštėtina ir jokiu būdu tokių norų negalima atskleisti savo partneriui. Nes bus gėda. Ir štai tada turime juokingą situaciją, kai du partneriai mintyse svajoja apie seksualinius žaidimus, bet abu dėl savo keisto auklėjimo nedrįsta tų svajonių papasakoti. Ir taip pragyvena visą gyvenimą, kažką užslėpę.
Aišku, visa tai keičiasi. Prieš penkiolika metų viešai prabilus apie oralinį ar analinį seksą, visi aplink tik nustėrtų. Šiomis dienomis tai jau niekam nebetrukdo. Visuomenė pripranta prie normalių dalykų – pripras ir prie to, jog lovos reikaluose tabu nėra ir šie reikalai turi būti įdomūs tik toje lovoje gulintiems žmonėms. Ir niekam kitam.
Telieka tikėtis, kad tokie filmai savo priimtina humoro forma paskatins žmones elgtis drąsiau, atsiverti ir būti visiškai laisvais privačioje miegamojo erdvėje. Velniop, kam tas miegamasis – tinka ir virtuvė, garažas, automobilio sėdynė ar nuošalus krūmas miesto parke.
Pažiūrėkite šį filmą kartu su savo antra puse. Gal ims ir atsitiks taip, jog dar šį vakarą lovoje tapsite daug laimingesni.“
