Prieš atrandant kelią į actekų sostinę Meksiką – Tenočtitlaną, trys Ispanijos konkistadorai (ispanų kario ir tyrinėtojo Diego de Ortaz ekspedicija) stoja į kovą su Meksikos ugnikalnio Popokatepetlio viršūne, esančia 5400 metrų aukštyje.
Ekspedicijos laukia neįtikėtinai sudėtingas kelias pėsčiomis viršūnės link, susidūrimas su gamtos jėgomis ir nežinomybe. Tačiau trijų konkistadorų misija dėl Hernán Cortés kariuomenės interesų yra daug svarbesnė už fizinį silpnumą. Ekspedicija, prasidėjusi kaip herojiškas amžinybės ieškojimas, tampa gamtos didybėje pasiklydusio žmogaus titaniškomis pastangomis įveikiant ugnikalnį.
Martynui Starkui žiūrint filmą „Epitafija“ įsiminė frazė: „Kad išgelbėtume savo gyvenimus, mes privalome sunkiai dirbti“. Pateikiame jo įspūdžius apie filmą:
„Būna, kad aktoriams pavyksta patekti į kino filmą, kurio pagrindiniai įvykiai keičia vienas kitą kur nors Santa Monikos paplūdimy. Aplink gražios, dėl drabužių įvairovės ir jų gausos per daug galvos nesukančios aktorės ir įvairiaspalviai kokteiliai, kurie nebūtinai visuomet pasitaiko tik butaforiniai.
Būna ir nuobodžiau, kai visas filmavimo pamainas tenka praleisti didelėje, tik žaliomis sienomis puoštoje studijoje ir maksimaliai įtempti fantaziją, kad tinkamai atliktum sau skirtą vaidmenį, kai vėliau ekrane būsi matomas. Tarkime, vandenyno bangose, arba x planetos džiunglėse.
Beveik visas filmo scenas aktoriai turėjo vaidinti kopdami į kalną. Palinkę 45 laipsnių kampu, rizikuodami išsisukti čiurnas ar susirinkti kolekciją mėlynių.
Bet yra ir bjauresnių reikalų. O taip, bičiuliai. Pasitaiko valandų valandas voliotis purve arba dirbti suteikiant organizmui ne tokį ir geidžiamą, maksimalų išbandymą šaltyje. Nepaisant to, kad esi A kategorijos aktorius. Štai, Leonardo Di Caprio – naujausias tokių režisieriaus ir scenarijaus užgaidų pavyzdys.
Prie pastarųjų ne itin komfortiškų sąlygų, sudarytų darbe, priskirčiau ir filmo „Epitafija“ pagrindinių trijų aktorių valandas. O ir visa filmavimo komanda, matyt, ne kartą prisiminė būtas patogesnes dienas. Beveik visas filmo scenas aktoriai turėjo vaidinti kopdami į kalną. Palinkę 45 laipsnių kampu, rizikuodami išsisukti čiurnas ar susirinkti kolekciją mėlynių. Visą šį laiką dar ir dėvėdami kad ir butaforinius, tačiau akivaizdžiai gyvenimo jiems nepalengvinusius daiktus – šalmus, šautuvus, kardus ir šarvus. Tokie laikai – jokių keltuvų.
O ir kalnas – ne Liepkalnio. Akmenys, aplink tik tamsūs akmenys. Dideli, maži, birūs, aštrūs. Kaskart atrodo, kad apsisuktum ir keliautum atgal. Kas patikrins, kas sužinos, kiek duota užduotis buvo įvykdyta? Tačiau tikėjimas tuo, ką darai, troškimas, kad tavo darbai liktų istorijoje, beveik fanatiškas įsitikinimas savų veiksmų teisumu ir Dievo buvimu šalia, yra tai, kas neleidžia sustoti. Bene labiausiai įsiminusi filmo frazė puikiai tai patvirtina: „Kad išgelbėtume savo gyvenimus, mes privalome sunkiai dirbti.“
Tačiau tikėjimas tuo, ką darai, troškimas, kad tavo darbai liktų istorijoje, beveik fanatiškas įsitikinimas savų veiksmų teisumu ir Dievo buvimu šalia, yra tai, kas neleidžia sustoti.
Beje, ši frazė, priklausė ryškiausiam filmo personažui, realiai XVI a pradžioje gyvenusiam ispanų kariui ir tyrinėtojui Diego de Ordaz’ui. Stipri ir charizmatiška asmenybė, kuri kartu su kitais dviem kariais buvo pirmieji europiečiai, įkopę į beveik penkių su puse kilometro vulkaną. Tiesiog taip, be jokios alpinistinės įrangos, tiesiog pasiramstant kardais. Stiprūs žmonės.
Gražus, lėtas, realistiškai nufilmuotas, daug vienatvės ekrane transliuojantis, nedaugžodžiaujantis filmas. Žanro mėgėjams – puikus penas sielai.“