Magiškas mąstymas stipriausiai pasireiškia vaikui esant 2-7 metų amžiaus. Šiuo laikotarpiu vaikai tiki, kad jų mintys turi tiesioginį efektą aplinkiniam pasauliui.
Nuo antrųjų gyvenimo metų, vaiko galvoje pradeda vykti įspūdingi dalykai, mat būdami tokio amžiaus, priežastinius ryšius jie pradeda kurti patys iš to, ką jau žino. Turbūt moderniais laikais nebuvo tokio vaiko, kuris bent kartą nežaidė su šviesos jungikliu. Įsivaizduokite – vienu judesiu sukurti šviesą! Tokiai galiai atsispirti nelengva.
Dauguma vaikų tik ketverių metų geba pradėti skirti realybę nuo fantazijos. Tokio amžiaus jie jau gali įvardyti pagrindines spalvas ir suporuoti vienodus daiktus, kaip kojines. Net sakiniai, ilgesni nei 5-6 žodžiai, jiems vis dar bus iššūkis. Kitaip tariant, jų mąstymo dar neriboja logikos rėmai, todėl dauguma jų asociacijų absurdiškos, tačiau be galo poetiškos, o kartais – ir stačiai genialios.
Iki penkerių mažieji žmonės yra valdomi emocijų. Viskas – poreikiai, rūpestis, artumas – yra priimami tik per tai, kaip vienas ar kitas dalykas verčia jaustis juos pačius.
Kodėl kas nors norėtų vykti į kažkokį darbą ir ten praleisti didžiąją dienos dalį. Kad uždirbtų pinigus?
O kas tie pinigai?
Logika, empatija, planavimo gebėjimai ir dėmesys pradeda formuotis tik nuo penkerių metų amžiaus. Bet net ir penkerių metų amžiaus vaikai vis dar mąsto magiškai. Jiems nesunku patikėti, kad negyvas daiktas staiga gali atgyti, o pasaulis pasikeisti pagal jų norus.
Kas pasikeičia, kai suaugame?
Kasdienybėje suaugęs žmogus paprastai nesivadovauja vaizduote – ją keičia logiškai pagrįstas įprotis. Įsivaizduokite, kiek reikia žinoti taisyklių vien tam, kad saugiai pereitume gatvę. Net ir, rodosi, paprasčiausiu šviesoforu naudotis būtų labai sudėtinga, nežinant daugelio su juo susijusių dalykų. Gyvenant mieste šių komandas signalizuojančių daiktų yra be galo daug, ir jie mums padeda efektyviai pasiekti norimą tikslą.
Didžiulę reikšmę mūsų mąstymui daro ir kalba. Ar kada pagalvojote, kad pačios kalbos – garsų ir rašmenų – dažniausiai nepastebime? Tačiau pažvelkite, pavyzdžiui, į japoniškus rašmenis. Pirmiausia ką pamatysite, bus tai, kad nepažįstami simboliai kažką primena – žveją, laivą ar statinę. Įdomu ir tai, kad suaugusiems taip lengviausia tokius simbolius įsiminti.
Karas – kas tai yra ir kodėl tai vyksta? Tai nelengvi klausimai net ir nemažai laiko šioje žemėje praleidusiems žmonėms.
Pavyzdžiui, įsivaizduokite, kaip vaikas, dar nelabai mokantis kalbėti, supranta autobusą ar automobilį, išvežantį tėtį neaišku kur. Juk kaip gali suprasti, kodėl kas nors norėtų vykti į kažkokį darbą ir ten praleisti didžiąją dienos dalį. Kad uždirbtų pinigus? O kas tie pinigai?
O jeigu bandytume paaiškinti sudėtingesnius reiškinius kaip urbanizacija ar globalizacija? Arba karas – kas tai yra ir kodėl tai vyksta? Tai nelengvi klausimai net ir nemažai laiko šioje žemėje praleidusiems žmonėms.
Jei esate girdėję apie vaizduotės lavinimo pratimus, turbūt pastebėjote, kad dauguma jų siūlo mąstyti apie daiktus, atsietai nuo pagrindinės paskirties. Kad bandytume skaidyti juos dalimis, įsivaizduoti kitokius panaudojimo būdus. Galų gale, dažnai patariama mintimis suteikti sau neribotos galios ir pabandyti įsivaizduoti, kas būtų, jei nuo mūsų iš tiesų priklausytų pasaulio raida. Vaikai tai daro be jokių pastangų.
Filmas, kuris leis pamatyti pasaulį vaiko akimis
„Berniukas ir pasaulis“ yra daugiau kaip 40 tarptautinių apdovanojimų laimėjęs brazilų animacinis filmas, kalbantis būtent apie šiuos dalykus. Jis pasaulį vaizduoja mažo berniuko Kukos akimis: apie tai, kaip jis leidžiasi ieškoti iš kaimo į miestą dirbti išvykusio tėvo.
Tai filmas, kuriame nėra tikros kalbos – tokios, kuri turėtų prasmę. Vietoje to, dialogų metu skamba kažkas, kas primena kalbą (iš tikrųjų tai – atbula portugalų). Raidės čia irgi tėra tik simboliai, kurių Kukas dar nepažįsta, ir žiūri į tai tik kaip į formų rinkinį. Tačiau nuotaiką dar stipriau nei žodžiai perteikia muzika, atliekama vienų geriausių Brazilijos muzikantų.
Įstabi šio filmo animacija yra nuo pradžių iki galo piešta ranka, daugiausia – paties režisieriaus Alê Abreu ranka. Pastebėkite, kaip ji intensyvėja, idiliškus kaimo peizažus keičiant sudėtingiems ir greitiems miesto vaizdams. Atkreipkite dėmesį į reklamas, barų scenas ir pramonės revoliuciją, kuri kone nepastebimai įsipina į istoriją.
Bet visų svarbiausia, jei žiūrėsite šį filmą kartu su savo atžalomis, jam pasibaigus būtinai paklauskite, kurie momentai labiausiai įstrigo jiems. Gali būti, kad teks filmą žiūrėti iš naujo ir atkreipti dėmesį į visai kitus dalykus nei tuos, kuriuos pastebėjote pirmą kartą.
