Juostoje „Namai“ („Home“, rež. Fien Troch) konfliktas tarp skirtingų kartų – paauglių, kurie tyrinėja plonytę liniją tarp pasitikėjimo, draugystės ir ištikimybės, bei suaugusiųjų, kurie tarsi pamiršo, jog kažkada irgi buvo paaugliai. Abiem pusėms sudėtinga komunikuoti ir suvokti kitos uždarus pasaulius. Filmo centre – trys paaugliai vaikinai, kurių trapūs ego išbandomi susidūrus su tragedija, atskleidžiančia kiekvieno jų prigimtį ir formuojančia pasaulėžiūras. „Namai“ primena mums, jog suaugusieji linkę pamiršti itin galingą, nors ir trumpalaikę paaugliškų jausmų prigimtį, o paaugliai – nepaisyti savo veiksmų padarinių.
Spalvingas ir vangus Amerikos peizažas atsiveria juostoje „Amerikos mylimoji“ („American Honey“, rež. Andrea Arnold), kurioje varginga, neturinti ko prarasti paauglė prisijungia prie keliaujančių pardavėjų gaujos. Kartu jie vaikšto nuo durų prie durų ir pardavinėja žurnalų prenumeratą, dalinasi motelių kambariais, šėlsta vakarėliuose, geria, mušasi, garsiai klausosi muzikos ir užsidirba papildomai apvogdami namus klientų, kurie šiuos neprotingai įsileido. „Amerikos mylimoji“, kaip ir jos nepritapėliai veikėjai, ištroškę naujų potyrių, niekada nesustoja, nuolatos juda. Tai įspūdinga juosta, dekonstruojanti šių dienų amerikietišką kultūrą ir kvestionuojanti „amerikietišką svajonę“.
Du našlaičiai pabėga į miškus dramoje „Didelis didelis pasaulis“ („Big Big World“, rež. Reha Erdem). Ali neseniai paliko prieglaudą ir dabar dirba mechaniku. Jis stengiasi pamatyti savo seserį Zuhal, su kuria kartu užaugo prieglaudoje, be jos naujieji globėjai to neleidžia. Sužinojęs, kad Zuhal globėjas nori vesti ją kaip antrą žmoną, Ali jėga įsilaužia į globėjų namus ir išlaisvinęs seserį išvažiuoja su ja gyventi giliai į miškus. Filme itin ryški tėvų meilės ir jos trūkumo tematika, bet režisierius ją tiria itin keistomis situacijomis – Ali ir Zuhal netikėtai susiduria su ožka ir jaučiu, miške taip pat klaidžioja senyva moteris, ieškanti savo tėvo, retkarčiais motociklu pravažiuoja išprotėjęs vyriškis, šaukiantis „Mama!“.
Filme „Laila M.“ („Layla M.“, rež. Mijke de Jong) visuomene nusivylusi jauna musulmonė pradeda suvokti, jog netolerantiškoje Europoje jai nebėra vietos. Lailą erzina jos tėvų apatija burkų draudimui ir kitoms grėsmėms religinei laisvei. Ji pradeda studijuoti Koraną, dalyvauti demonstracijose, bendrauti su džihadistais internete ir slaptuose susitikimuose. Netrukus ji susipažįsta su Abdeliu, kuris taip pat yra atsidavęs tam pačiam tikslui. Jie susituokia. Laila meta mokyklą ir kartu su vyru išsikrausto gyventi į Jordaniją, kur tikisi gyventi paprastai ir toliau praktikuoti islamą. Tačiau naujoje šalyje ji susiduria su patriarchiška visuomene, nutolinančią ją nuo Abdelio ir pažeidžiančią jos teisę kontroliuoti savo likimą.
Esi sulaukėjęs Atėnų paauglys. Tavo dienos miglotos ir monotoniškos. Jas leidi pamišėliškai lakstydamas po vienintelius namus, kuriuos kada nors turėjai – 2004 metų olimpinį stadioną. Mušiesi su savo gauja, o pragyvenimui užsidirbi užsiimdamas pitbulių poravimo verslu. Tu patiri filmo „Parkas“ („Park“, rež. Sofia Exarchou) gyvenimą. Nuoširdus ir jaudinantis filmas apie jaunimą, laiką leidžiantį ten, kur neturėtų jo leisti, pasaulyje, kuris sugriuvo prieš suteikdamas jiems šansą kuo nors tapti.
Juostoje „Erelių medžiotoja“ („Eagle Huntress“, rež. Otto Bell) 13-metė kazachė Aisolphan siekia įveikti lyčių stereotipus ir medžioti su ereliais. Tradicija sugauti ir treniruoti jaunus auksinius erelius lapių medžioklei įprastai perduodama tėvo sūnui, todėl Aisolphan privalo įveikti griežtus bendruomenės senolius, teigiančius, kad moteris negali ir neturi medžioti. Žavinga ir jaudinanti istorija su pritrenkiančia Mongolijos gamta fone.
Laviruojantis ties miglota riba tarp dramos ir dokumentikos „Vilkas ir avys“ („Wolf and Sheep“, rež. Shahrbanoo Sadat) užfiksuoja kaimo gyvenimą dulkėtame, saulės išblukintame, bet karo nepaliestame Afganistano kampelyje, kur per daugybę metų mažai kas pasikeitė. Visi vaikai čia gano avis. Berniukai iš laidynių šaudo akmenukus, o mergaitės svajoja ištekėti. Tačiau po įprastu piemenų dienos gyvenimu slypi mitai apie Kašmiro vilką ir žaliąją fėją, kurie čia vaidenasi kaimo gyventojams nuėjus miegoti.
Buvo laikai, kai daugybė paauglių išreikšdavo savo intelektualinę nepriklausomybę nuo tėvų atsukdami nugaras religijai. Šiame agnostiškame amžiuje studijuoti Bibliją gali būti toks pat stulbinantis maištavimo būdas. Juostoje „Mokinys“ („The Student“, rež. Kirill Serebrennikov) vaizduojama šiuolaikinė Rusija. Aukštosios mokyklos mokinys Venia įsitikinęs, jog pasaulį užvaldė blogis. Jis ginčijasi su jo aplinkoje esančiais suaugusiaisiais, nuolatos cituoja Bibliją, o jo fanatiškas elgesys pradeda kelti problemas visoje mokykloje. „Mokinys“ pateikia itin aktualų religinio fanatizmo portretą, tuo pat metu tai yra smerkiantis, satyriškas žvilgsnis į šiuolaikinę Rusiją, šalį, kurios pagrindinėse institucijose dominuoja viduramžiško mąstymo šalininkai.
Juostos „Paprasta šeima“ („Ordinary People“, rež. Eduardo Roy Jr.) centre – žmonės, esantys pačiame „mitybos grandinės“ dugne, darantys bet ką, kad tik išgyventų. Aries ir Džen – porelė paauglių, ką tik susilaukusių pirmagimio. Abu jie vargšai, gyvenantys gatvėje. Kad išmaitintų šeimą, jie vagia iš parduotuvių ir turistų kišenių. Gatvėje jie ginčijasi, keikiasi, miega, mylisi, uosto klijus ir, nepaisant visko, myli vienas kitą ir rūpinasi naujagimiu. Viskas pasikeičia, kai moteris gatvėje pavagia jų kūdikį.
Keli jauni ir gražūs paryžiečiai iš įvairių etninių grupių tylėdami važiuoja metro. Pasikeisdami slapukiškais žvilgsniais ir išmesdami vienkartinius telefonus jie išlipa iš traukinio. Jų veidai jaunatviški, be raukšlių, jų pasiryžimas – akivaizdus. Jie nėra lengvabūdiški ar mėgstantys pajuokauti. Jie turi misiją. Tačiau kokia ji? Vykstantis vieną pražūtingai ilgą dieną ir naktį filmas „Nocturama“ („Nocturama“, rež. Bertrand Bonello) pasakoja apie grupę paauglių, kurie suplanuoja ir įvykdo nemažai koordinuotų teroristinių išpuolių Paryžiuje, susprogdindami bombas keliose lokacijose, o tuomet nakčiai pasislėpdami prabangiame prekybos centre. Ši juosta – radikalaus smurto portretas, nesiekiantis paaiškinti to, kas nepaaiškinama.
Juostos „Girių karalaitis“ („The Erlprince“, rež. Kuba Czekaj) herojui – vos keturiolika metų, bet jis jau yra viena iškiliausių asmenybių žmonijos istorijoje. Jo atradimai keičia pasaulį ir viską, kas mus supa. Deja, nedaug kas sugeba suprasti jo idėjas, ypač jo motina, nes per daug užsiėmusi svajonėmis apie piniginį prizą, kurį laimės jos sūnus. Po daug metų netikėtai pasirodo jo tėvas ir atsiranda viltis, kad jie bus didelė ir laiminga šeima. Tačiau yra mažai laiko, nes laikrodis, kurį vaikinas sukonstravo, rodo, jog iki pasaulio pabaigos liko 12 dienų. Tai pasakojimas apie audringų ir radikalių pokyčių periodą, apie berniuko mirtį ir jauno vyro gimimą.
