Ukrainiečių režisieriaus Vitalijaus Manskio dokumentinis filmas „Giminaičiai“ („Close Relations“) sujungia dvi temas – tapatybės paieškas ir suskaldytą Ukrainą. Kino kūrėjas, praėjusiais metais festivalyje „Kino pavasaris“ pristatęs dokumentinį filmą apie Šiaurės Korėją „Čia visad šviečia saulė“ („Under the Sun“), keliauja po savo gimtąją šalį, kalbasi su joje išsibarsčiusiais giminaičiais ir fiksuoja Maidano įvykių ir Krymo aneksijos pasekmes.
Nors kino kūrėjas yra ukrainietis, jau seniai turintis Rusijos pilietybę, tačiau tai netrukdo kritiškai vertinti ar keliant klausimus pašiepti situaciją šalyje.
Viskas turi savo kainą, o kiekvienas žingsnis gali būti lemtingas. Apie tai primena dokumentinis filmas „Amerikos anarchistas“ („American Anarchist“).
Būdamas 19-os Williamas Powellas parašė „Anarchisto receptų knygą“ („The Anarchist‘s Cookbook“). Tuo metu jo kūrinys nesulaukė didelio susidomėjimo, tačiau šiandien šios knygos pardavimai siekia 2 milijonus vienetų. Dabar būdamas 65-erių W. Powellas savo poelgį rašyti knygą vertina kitaip. Filme jis tvirtina, kad niekada nemanė, jog jo maišto išraiška kaip nors prisidės prie teroristinių išpuolių.
Režisierius, prodiuseris ir scenarijaus autorius Charlie Siskelio pirmoji dokumentinė juosta „Vivianos Maier atradimas“ („Finding Vivian Maier“) apie auklę-gatvės fotografę buvo nominuota „Oskarui“ kaip geriausias ilgaametražis dokumentinis filmas.
„2014 metais mes būsime išvaduoti“, – optimistinė frazė iš dokumentinio filmo „Karo šou“ („The War Show“) apie karą Sirijoje šiandien suskamba ironiškai. 2011-aisiais, kai prasidėjo protestai prieš Sirijos prezidentą Basharą al-Assadą, radijo operatorė Obaidah Zytoon kartu su bendraminčiais pradėjo fiksuoti šalyje vykstančius įvykius ir jų raidą.
Sirei filmuotą medžiagą pergabenus į Turkiją, ji kreipėsi į danų kino gamybos kompaniją. Nuo tada ji pradėjo bendradarbiauti su danų kino kūrėju Andreasu Dalsgaardu. Jų bendro darbo rezultatas – savitas ir chronologiškas žvilgsnis į Siriją krečiantį karą iš vidaus.
Radikalizmas – viena iš Europą krečiančių ligų. Režisierius Mijke de Jongas savo filme „Laila M.“ („Layla M.“)susitelkia į aštuoniolikmetę musulmonę, kuri meta mokyklą Amsterdame, išteka už džihadisto jaunuolio ir palieka tėvų namus. Tačiau istorija nėra tokia paviršutiniška – už dramatiškų siužeto vingių slepiasi jaunosios Lailos savojo „aš“ paieška ir prasmingos veiklos troškimas.
Romantika dvelkianti drama „Tarp mūsų“ („In Between“) apie tris drauges, gyvenančias Tel Avive, ko gero, daugeliui sugriaus turimus stereotipus apie palestiniečių moterų situaciją Izraelyje. Trijulės draugystės užsimezga, kai į dviejų šiuolaikiškų ir plačių pažiūrų draugių, Selmos ir advokatės Leilos, butą atsikrausto Nur. Naujoji buto gyventoja yra tikra jų priešingybė – dėvi hidžabą ir atvyko į Tel Avivą iš nedidelio miestelio.
Maysalounas Hamoudas savo jaunatviškame ir šarmingame debiute kritišku žvilgsniu tiria susikertančius šiuolaikinių arabų vyrų ir moterų požiūrius į modernumą, tradicijas ir asmeninę laisvę.
Tikrais faktais paremtos graiko Yannis Sakaridis juostos „Amerikos aikštė“ (2016, orig. „Plateia Ameriki“, angl. „America Square“) centre – trys humoro nestokojančios žmonių istorijos, kurias sieja filmo pavadinime minima Atėnų Amerikos aikštė. Pabėgėlių krizės Europoje fone kiekviena iš istorijų verčia permąstyti šiandien susiklosčiusią situaciją iš skirtingų perspektyvų.
Kiek laiko prisimenami istorijos puslapiuose aprašomi žiaurumai ir kokią įtaką jie daro tikrų žmonių gyvenimams? Dokumentinis filmas „Atsiprašymas“ („The Apology“) primena, jog Japonija pamiršo oficialiai atsiprašyti Azijos moterų ir mergaičių, kurios buvo seksualiai išnaudojamos prieš 70 metų.
Dokumentinio filmo režisierė Tiffany Hsiung, pasitelkdama tris garbaus amžiaus sulaukusias herojes, dabar vadinamas „paguodos moterimis“, supažindina su primiršta tragedija ir moterų skausmu, kuris nesensta.
Philipo Rotho novelės adaptacijoje „Amerikietiška pastoralė“ („American Pastoral“) tobulos poros, Seymouro (Ewanas McGregoras) ir Dawn (Jennifer Conelly), kuriems gyvenime nuolat sekėsi puikiai, ramią kasdienybę sugriauna jų dukra Merry (Dakota Fanning). 16-metė prisijungia prie prieš karą Vietname smerkiančios aktyvistų grupelės ir vieną dieną pradingsta.
7-ajame dešimtmetyje besivystanti kriminalinė drama – aktoriaus Ewano McGregoro režisūrinis debiutas.
Šiaurės Korėja ir avangardinė slovėnų grupė „Laibach“ – intriguojančiai prieštaringas derinys filme. Dokumentiniame miuzikle „Išlaisvinimo diena“ („Liberation Day“) vaizduojamas šios grupės, išsiskiriančios savitais vaizdo klipais ir apranga, be to, kaltintos nacizmo palaikymu, koncertas Pchenjane.
Sunku suprasti, kodėl uždara ir diktatūrine forma valdoma valstybė nusprendė pasikviesti grupę, kuri šaiposi iš propagandos ir radikalumo.
12 minučių trukmės filme „Baimės šaknys“ („On the Origin of Fear“) atveriamos istorinės Indonezijos žaizdos. Žiūrovas stebi indonezą Darto, įgarsinantį aukos (armijos generolo) ir engėjo (seržanto) vaidmenis vienam iš kontroversiškiausių filmų šalies istorijoje.
Pasitelkdamas besikeičiančius vaidmenis ir ryšį, siejantį auką ir agresorių, provokuojančiame režisūriniame debiute Bayu Prihantoro Filemonas ieško atsakymo, kaip atsiranda baimė.
