Maža to, „Mančesteris prie jūros“ yra būtent tas filmas, kurį paprastai „Oskarai“ myli labiausiai. Tai klasikinė drama, nesiekianti papirkti žiūrovo techninėmis inovacijomis, bet vietoje to meistriškai tirianti skirtingų žmonių santykius.
Lee (akt. Casey Affleck) dirba valytoju ir prižiūrėtoju. Po kelių pokalbių su užsikimšusių klozetų, sugedusių fenų ir lašančių dušų šeimininkais minučių norisi kartu Lee visus juos pasiųsti kuo toliau. Nė vienas šių žmonių nėra blogas, bet jų pokalbiuose su Lee užfiksuojama ta trintis, kurią gyvenime patiriame vietoje kinematografiško blogio.
Nevienalyčiai veikėjai
Kiekvienas mūsų kartais išgyvena epizodą, kuris geba perteikti didžiules emocijas ir plačiausius kontekstus keliais sakiniais. Kartais atrodo, kad vienas pokalbis su giminaičiu įamžina visus santykius su juo, arba viena kelionė troleibusu užfiksuoja visa tai, kas blogai su viešojo transporto sistema.
K.Lonerganas sugeba kurti tokius epizodus ir per nė kiek nuo kiekvieno mūsų kasdienybės nekeistesnius įvykius pasiekti pačią veikėjų širdį. Scenaristui nereikia užkadrinio balso ar lengvai išgliaudomų metaforų – iš scenų bare ar ledo ritulio treniruotėje jis sugeba išspausti painiausias emocijas, nė karto dėl to nepaaukodamas realistiškumo.
Tad kai Lee sulaukia skambučio, pranešančio apie brolio (akt. Kyle Chandler) mirtį, žiūrovas jau supranta, kaip veikėjas žiūri į savo gyvenimą, ko iš jo tikisi ir ką jam planuoja. Nuvykęs į Mančesterį jis sužino, kad turi tapti sūnėno (akt. Lucas Hedges) globėju. Su visomis iškilusiomis atsakomybėmis C.Afflecko veikėjas tvarkosi taip, kaip tvarkytųsi bet kuris iš mūsų – kartais gailėdamas savęs, kartais tiesiog klysdamas, o kartais rodydamas pavydėtiną brandą.
Be abejo, netrukus pasirodo ir kiti veikėjai – buvusios Lee ir velionio žmonos, sūnėno merginos ir tų merginų tėvai. Daugeliui jų Lee yra toks pat šaltas, kaip ir butų savininkams filmo pradžioje, tačiau čia slypi didysis „Mančesterio prie jūros“ skirtumas nuo nepavykusių juostų – jis nėra tik šaltas.
Neretai šeimyninėse dramose autoriai veikėjams priskiria vieną savybę: vienas yra kuklus, kitas manipuliatorius, trečia femme fatale. Šįsyk nematome nieko panašaus. Lee yra atšiaurus žmogus, dažniausiai aplinkiniams atšaunantis vienu ar dviem žodžiais. Jį slegia įvykių, nutikusių prieš jam pačiam išvykstant iš Mančesterio, prisiminimai. Agresiją jis išlieja vakarais bare pradėdamas muštynes.
Bet šalia viso to jame slypi ir begalė kitų emocijų. Su sūnėnu važinėdamas po laidotuvių namus ir notarus, Lee juokauja, nes artimojo mirtis per kelias dienas jau tapo rutina. Pradžioje numojęs ranka į abi sūnėno merginas vėliau jis persigalvoja ir su viena jų matytis nebeleidžia. Čia svarbu ne tai, ar toks elgesys teisingas – svarbu tai, jog Lee, kaip bet koks tikras žmogus, nėra vien liūdnas, vien laimingas ar vien rūstus.
Dramai nebūdingas realizmas
Lygiai tą patį galime pasakyti apie visą filmą. Nors širdyje „Mančesteris prie jūros“ yra skaudi drama, ji pilna nuo širdies bent trumpam atitraukiančių detalių, ir tai padaroma taip natūraliai, kad žiūrovas beveik nepastebi.
Kada paskutinįkart matėte, kad veikėjas filme pamirštų, kur pasistatė mašiną? Ar kad kas sirgtų sloga – ne vėžiu, ne džiova, bet paprasčiausiu peršalimu? Kada paskutinį kartą matėte tragiškai liūdnas scenas, kuriose veikėjai rastų laiko pajuokauti?
Visa tai veda prie pagrindinio K.Lonergano ir C.Afflecko tikslo – jie nori priversti publiką patikėti tuo, kas vyksta ekrane. Ne smagiai praleisti laiką ar akimirkai pasukti galvą, bet patikėti, jog šie veikėjai – tikri žmonės.
Dauguma dramų vadovaujasi gerokai elementaresne logika. Jei norima, kad žiūrovas verktų, pradedami neįtikinančiai atviri dialogai, fone skamba dramatiška klasikinė muzika. Jei norima, kad žiūrovas juoktųsi, visa tai paliekama kuo toliau. Net šioms technikoms pasiteisinus, reakcija visuomet išlieka tiesioginė, taip supaprastinant dramos ar komedijos žanrą iki „Youtube“ klipo lygio: norime vienos emocijos, ieškome mielų kačiukų, norime kitos, komiškų skečų ir t.t.
Visa tai nereiškia, jog „Mančesteris prie jūros“ yra pusiau drama, pusiau komedija. Toli gražu. Bet šįsyk, nepaisant fakto, kad K.Lonergano kūrinys stilistiškai niekuo neišsiskiria iš tradicinių JAV šeimyninių dramų liūno, mažos detalės sukuria didžiulį paveikslą, pranokstantį tradicinius žanro rėmus.
Tai filmas, kurio nebesinori pamiršti – ne todėl, jog mylėtum jo veikėjus, priešingai, kartais jų norisi nekęsti, – bet todėl, kad viskas „Mančesteryje prie jūros“ atrodo tikra ir, visų svarbiausia, gyva. O ko, jei ne gyvybės, mes ieškome ekrane?
Filmą „Mančesteris prie jūros“ galite pažiūrėti išmaniojoje "Telia" televizijoje.
