Vieni į Pietų Ameriką vyko už pasiūlytus tris tūkstančius eurų. Kiti, regis, patys gerai nesuprasdami, kur vyksta ir ką reikės daryti. Režisierius rodo, kad nė vienas iš šių žmonių nėra nusikaltėlis, nors herojus Ruslanas ir prisipažįsta turėjęs reikalų su teisėsauga dar čia, Lietuvoje. Jie yra tiesiog lengva geresnio gyvenimo vizija susivilioję žmonės, kurie dabar, kaip sako vienas iš kalbinamųjų, gražiausius savo jaunystės metus leidžia kalėjime arba bando grįžti namo jau išėję iš jo.
Kūrybinės komandos dėmesio centre – trys lietuviai, kurie išgyvena skirtingas bausmės stadijas. Gintui liko kalėti keli mėnesiai ir filmo pabaigoje mes jau pamatysime, kaip po septynerių metų jis pagaliau išeis į laisvę. Kitas lietuvis – Ruslanas – iš kalėjimo išėjo visai neseniai ir dabar bando susitaupyti pinigų, kad galėtų sumokėti baudas, atgauti pasą, grįžti į Lietuvą ir pagaliau pamatyti sūnų. Skurdžiuose Limos priemiesčiuose jis užsiima tatuiruočių darymu. Trečioji „mulė“ – panevėžietė Aira, kuriai liko kalėti dar beveik ketveri metai. Mergina pasakoja, kaip pasiilgo namų ir draugų, kaip norėtų gerti kavą su mama ir kokie svetimi jai atrodo vietiniai žmonės. Sužinome ir trumpą patekimo į kalėjimą istoriją, kurią būtų galima suskliausti į du žodžius: jaunystė – kvailystė.
Režisierius su operatoriumi Edvinu Urniku neteisia herojų ir nedaro sensacijos iš jų istorijų, o tai yra didelis filmo pliusas. Netgi priešingai, ne kūrybinė grupė, o aš save pagavau norintį, kad kalbinamieji papasakotų daugiau, išsamiau, vaizdingiau: kaip gabeno, kaip pričiupo, kas vyko vėliau? Ir tik vėliau supratau, kad šis filmas nebus žurnalistinė ar tiriamoji dokumentika. Kad kūrėjams svarbu susitikti, įsiklausyti ir suprasti. Primygtinai neklausinėjant. Neprimetant savojo tempo.
Tiesa, vietomis kunigo klausimai Gintui lyg ir suskamba dirbtinai, lyg nukabinti nuo dangaus, lyg norint išpešti kažkokią emociją („Ar buvai kada nors praradęs viltį?“, „Kuris daiktas kalint buvo emociškai brangiausias?“), bet kai vaikinas atvirai atsako, kad niekada negalvojo pakelti rankos prieš save, kad visada turėjo vilties ir kad jam brangiausias yra laikas, kurį prarado per tuos už grotų praleistus metus, supranti, kad kalbamasi atvirai ir nuoširdžiai, be apsimetinėjimo ir galios pozicijų. Ir kai filmo pabaigoje Gintas, išėjęs iš kalėjimo, susigraudins, operatorius nelįs jam į akis, o pagarbiai nusuks kamerą.
Žinoma, „Mulai“ nėra be trūkumų. Galima priekaištauti dėl kiekvieną naują epizodą lydinčios muzikos, kuri savo nuotaika yra labai skirtinga, kartais pernelyg iliustratyvi (pvz. dramatiška Ginto grįžimo į Lietuvą scenose) ir perteklinė: galima tik įsivaizduoti, kiek turinio kai kuriuose epizoduose būtų sukūrusi tyla. Galima kibti prie vaizdo skurdumo ar kadro kompozicijų, tačiau iš interviu su režisieriumi žinant, kokiomis sąlygomis buvo filmuojama ir kiek mažai laiko kūrybinė komanda turėjo, atleidi ir tai.
Bent man formaliai bene iškalbingiausi, nors vietomis ir per daug įkyriai kartojami, atrodė Limos vaizdai iš paukščio skrydžio bei epizodas, kai kamera paliko paplūdimyje sėdintį Gintą, atsiplėšė nuo žemės ir pakilo virš vandenyno, bangoms dūžtant į krantą. Tiek šis kadras, tiek miesto panoramos sustiprino tos absoliučios atskirties, užmaršties ir vienatvės milijoniniame mieste jausmą, kuris toks ryškus žiūrint filmą.
Ir nors kunigas Edmundas prieš kamerą dar ištars, jog jo apsilankymai kalėjime yra ir savotiškas pareiškimas vietinei valdžiai, kad Lietuva nepamiršta savųjų, tačiau tiesa bus kur kas kartesnė: čia, Lietuvoje, mažai kam rūpi kažkur už vandenyno kalintys savieji. Nuo dalies lietuvių, kaip gali suprasti iš pasakojimų, nusisuko net jų šeimos.
Peru žemė filme pasirodo kaip savotiškas labirintas, iš kurio neįmanoma ištrūkti (jau stojus juodam finaliniam kadrui, dar išgirsime Ruslaną, telefonu režisieriui sakantį, kad vėl gatvėje, vėl be pinigų, vėl viskas iš naujo), dar kitiems – tarpine erdve, iš kurios, regis, veda tik du keliai. Arba į Limos lūšnynus, arba į Lietuvą. Pragarą arba rojų.
