„Gal šis filmas padės bent vienam žmogui nepakliūti ten“, – sako žurnalistas ir keliautojas Martynas Starkus.
Lapkričio 30-ąją šalies kino teatruose pasirodysiantis dokumentinis filmas „Mulai“ – tai pasakojimas apie tris skirtingus lietuvius, kuriuos sieja bendras likimas – visi trys buvo sučiupti su kokainu ir ilgam sėdo į Peru kalėjimus.
„Tai yra pasakojimas, kuris kiekvienam žiūrovui palieka teisę spręsti, ką tuo filmu norima pasakyti. Filme nėra moralo, kad taip daryti blogai, kad visi turi būti nubausti arba išlaisvinti. Nėra moralo. Yra problema. Ir yra mūsiškiai, kurie vieni palikti Pietų Amerikoje“, – interviu 15min sakė filmo autorius Martynas Starkus.
– Apie ką yra filmas „Mulai“?
– Tai yra dokumentinis filmas apie tris žmones, kurie sėdo į kalėjimus Peru dėl tos pačios priežasties – gabeno narkotikus. Tų žmonių istorijos yra įvairios, vieni tai daro sąmoningai, kiti yra aplinkybių aukos.
Filmavome kelerius metus, todėl jų gyvenime daug kas keitėsi. Tuo metu viena mergina sėdėjo kalėjime, vienas vyras jau buvo išėjęs į laisvę, kitas vaikinas išėjo į laisvę mums filmuojant; pirmą kartą su juo susitikom likus metams iki bausmės atlikimo, paskui išskridom, grįžom ir nufilmavom jo išėjimą iš kalėjimo.
– Ar taip sutapo, kad jis išėjo į laisvę jums filmuojant, ar specialiai derinote filmavimus prie jo?
– Tokiuose filmavimuose visuomet reikia gaudyti momentus. Dažnai nepasiseka, bet likimas sudėlioja, kad kur nors kitur pasiseka.
Pavyzdžiui, buvo keletas atvejų, kai mes specialiai atskridome ir negavome leidimo filmuoti, nors teoriškai mes juos turėjome. Tiesiog. Jautri įstaiga kalėjimas. Jie ir šiaip nenori, kad kas nors eitų į kalėjimą su kameromis, bet jeigu taip jau nutinka, kad yra leidimas iš viršaus, tai naudojasi bet kokia proga atšaukti filmavimus.
Tai va, mums dažnai nepasisekdavo, bet kartais ir pavykdavo. Ir taip sutapo, kad mūsų filmavimo metu baigėsi to žmogaus kalėjimo laikas. Vienas iš mūsų tikslų buvo sekti, kaip tai atrodys: su juo kartu išeit į laisvę, pirmas akimirkas laisvėje nufilmuot. Jaunas žmogus, septynerius metus kalėjime praleido, gražiausius metus, nedaug ką žino laisvėje – į šalį atvykęs iškart sėdo.
– Kaip jūs visus juos suradot? Turiu omenyje lietuvius.
– Nebuvo lengva juos surasti. Tai yra kalėjimas, narkotikai, nusikaltimas. Žmonės apie tai nenori kalbėti; tai nėra sėkmės istorija, tai nėra laimės momentai. Jie sutinka apie tai kalbėti, bet sako: išjunk kameras, aš tau papasakosiu. Bet mes ieškojom ne anoniminių istorijų, o tikrų žmonių.
Bet mums pavyko, radome drąsių žmonių. Tai buvo tam tikras kastingas, darbas su žmonėmis, ilgai kalbėjome su jais, bandėme įtikinti papasakoti savo istorijas prieš kameras.
– Ar tos istorijos turi bendrą vardiklį?
– Bendras vardiklis tas, kad visus juos pagavo vežant narkotikus.
– Kokainą?
– Taip. Vienas skrandyje vežė, kitas – banglentėje, trečia – lagamine. Daiktų būna įvairių.
– Kažkada Lietuvoje nuskambėjo tokia istorija, kad gabenant kokainą skrandyje prairo įpakavimas ir žmogus mirė.
– Taip, būna. Jei prayra skrandyje, tada labanaktis.
Būna įvairiausių kokaino pakavimo būdų, bet dažniausiai deda į prezervatyvą, tada į foliją; nedideles kapsules daro, tada geria vandenį ir ryja. Iki 800 gramų gali pervežt, kai kas net kilogramą.
Būna ir žmogiškų dalykų. Kas nutinka, kai lėktuve užsinori į tualetą? Tada viskas per apačią iškrenta ir tu vėl turi ryti. Žodžiu, ten vėl atskiros istorijos.
– Su kiek žmonių pakalbėjot, kol radot tuos tris žmones, sutikusius filmuotis?
– Turbūt su keliolika. Pradžioje radom du, sėdinčius kalėjime, o vėliau atsitiktinai radome jau išėjusį iš kalėjimo.
Tai buvo visiškas atsitiktinumas. Mes atskridome į Peru, bet mums neleido filmuoti, nors buvome susitarę. Kad neprapultų darbas, susiradome žmogų, kuris jau išėjęs iš kalėjimo, bet negrįžęs į Lietuvą, gyvena kažkur Peru lūšnynuose. Išėjus iš kalėjimo nėra taip paprasta sugrįžti – reikia sumokėti baudas, gauti leidimus, gauti dokumentą, kad tikrai atsėdėjai. Ten biurokratija yra vau!
– Kiek išvis lietuvių ten yra patekę į kalėjimus kaip mulai?
– Skaičius yra kintantis. Dabar Pietų Amerikoje jų yra apie trisdešimt. Daugiausia turbūt Peru, Brazilijoj dar yra. Sunku man būtų pasakyti tikslius skaičius, net mūsų konsulatas ne viską žino.
Keistas dalykas – mes neturime ekstradicijos sutarčių su Pietų Amerikos šalimis. Į Lietuvą per keliasdešimt metų buvo išsiųsti tik keli žmonės, ir tai per klaidą. Matyt, iš inercijos kažkas išsiuntė juos, pagalvojo, kad yra ekstradicijos sutartis.
Žmogus gali sėsti į kalėjimą Pietų Amerikoje ir niekas apie tai net nesužinos. Nebent artimieji ieškos. Bet jeigu neieškos? Jeigu jie galvoja, kad tu kažkur Airijoj sėdi, dirbi? Kas tada? Ten juoda skylė, gali pasimesti.
Prelatas Edmundas Putrimas – vienas iš mūsų filmo veikėjų – rūpinasi tais kaliniais pagal galimybes. Jis yra aktyvus judėjimo prieš prekybą žmonėmis narys. Mulai yra dalis tos problemos – tapęs mulu priklausai nebe sau, bet kažkam, kas valdo tavo gyvenimą.
– Prelatas padėjo ir kuriant filmą?
– Taip, padėjo ieškoti istorijų. Jis turi nemažą įdirbį Pietų Amerikoje, nors pats gyvena Kanadoje.
– Kokiomis sąlygomis kalėjime gyvena lietuviai?
– Aš tikėjausi pamatyti daug blogiau.
Europiečiams mulams yra atskira vieta, jie daugiau tarpusavyje bendrauja, atskirai nuo vietinių recidyvistų. Vienam kalėjime pasakojo, kad už tvoros gyvena recidyvistai, naktimis girdėti klyksmai, vaitojimai, pjauna, degina, vyksta visokie protestai, kovos su prižiūrėtojais. Jeigu su tuo lyginsi lietuvių gyvenimą kalėjime, tai jų gyvenimas nėra blogas.
Visiems pirmosios dienos, pirmieji mėnesiai buvo patys sunkiausi. Paskui žmogus visur pripranta.
Reikia suprasti, kad ten sėdi žmonės, kurie nėra matę daug pasaulio; dalis jų anksčiau net nežinojo, kur ta Peru. Ir staiga jie atsiduria ten, atsiduria kalėjime, visiškai vieni, nemoka kalbos, neturi advokato, negali paskambinti, jokios vilties išeiti anksčiau.
– Man irgi tas klausimas kilo: kaip jie susikalba kalėjime su pareigūnais?
– Išmoksta kalbą. Jie visi dabar puikiai kalba ispaniškai. Jei ten patenki į kalėjimą, tai turi išmokti kalbą, kad išgyventum, nėra kitos išeities.
Jeigu patekai į kalėjimą ir ten jau yra keli lietuviai, tai tuomet lengviau, jau turi šiek tiek paramos. Nors irgi negali būti tikras, kad tau padės. Kalėjime žmogus sužvėrėja, instinktai paima viršų.
– Kaip išvis sugalvojote imtis mulų temos?
– Prieš šešerius metus. Su Vytaru (Radzevičiumi, – 15min) keliavom per Pietų Ameriką; tai buvo antroji mūsų kelionė, „Kitą kartą Pietų Amerikoje“. Tada atsidūrėme Kolumbijoje, kur lankėme Jurgio Didžiulio senelius. Keletą dienų bendravome su jo močiute Laima Didžiuliene, kuri yra buvusi Lietuvos garbės konsule, ir žodis po žodžio ji pradėjo pasakoti apie tai, kaip mūsiškiai ten patenka į kalėjimus už narkotikus. Kolumbijoje tu neišvengsi narkotikų temos. Taip mes įsikalbėjome apie mulus.
Tada užsinorėjau papasakoti mulų istoriją, nes Lietuvoje ta tema nėra gerai žinoma. Kažkur kažkas viena ausim lyg ir girdėta, bet žmonės apie tai žino labai paviršutiniškai. Lietuvoje tai nėra labai aktualu, kokainas čia turtingesnių žmonių žaisliukas. Gali atrodyti, kad mūsų tai neliečia, bet iš tikrųjų ta problema egzistuoja. Todėl aš pagalvojau, kad būtų įdomu parašyti, nufilmuoti, papasakoti kokią nors istoriją apie tai.
Įkrito grūdas ir po truputėlį augo. Aš to neforsavau.
Vėliau mes su Vytaru vėl keliavome. Meksikoj, Panamoj atsirado istorijų. Sužinojau, kaip visa tai vyksta, kaupėsi mano supratimas apie problemą.
Pradėjau bendrauti su tokiu airiu Paulu Keany, kuris išleido knyga „The Cocaine Diaries“ (liet. „Kokaino dienoraštis“). Jis kaip mulas sėdėjo Venesuelos kalėjime, paskui išėjo, be dokumentų pabėgo iš šalies, parašė knygą. Savo knygoje jisai aprašė vieną lietuvį, kuris irgi su juo kalėjime sėdėjo, grafičius ten piešė. To lietuvio neradome, bet tai buvo dar vienas žingsnis į priekį.
Taip viskas ir prasidėjo. Prasidėjo realūs žingsniai, istorijų paieškos. „Lietuvos kino centras“ patikėjo mano idėja. Galėjau daryti televizinį projektą, bet man norėjosi sukurti dokumentiką. Kaip tai pavyko – žiūrovai nuspręs.
– Man iš profesinės pusės turbūt įdomiausias dalykas, kaip jūs patekot į Peru kalėjimus su kameromis ir mikrofonais?
– Tai sudėtinga!
– Lietuvoj patekt į kalėjimą su kamera yra sudėtinga, o čia Peru.
– Taip, tikrai sudėtinga (juokiasi, – 15min).
Visų pirma, tu žiūri, kas ten gali tau padėti, ką ten pažįsti. Yra Lietuvos konsulatas. Konsulatas mums padėjo patekti į kalėjimus kaip lankytojams, pasikalbėti su žmonėmis be jokių kamerų ir mikrofonų.
Žinoma, paraleliai vyko kitas darbas – ėjom į vietinį Kalėjimų departamentą ir aiškinom jiems, kas tokie esam ir ką norim padaryt. Mums pasisekė, nes jau po pirmo pabendravimo leido patekti į kalėjimą. Ir iškart tą leidimą atšaukė.
Žurnalistas tuo ir išsiskiria, kad yra atkaklus: jeigu tu tiki tuo, ką darai, turi siekti to atkakliai. Būna momentų, kai, atrodo, visas pasaulis prieš tave, niekas tau nepadeda ir nesupranta, bet eini ir darai; pats supranti Ukrainoje pabuvęs.
Bet kamera tai ne tušinukas, tai įrenginys, kurio visi bijo. Afrikoje darydami savo pirmus projektus dar galėjome įsidėti slaptas kameras arba telefonu kažkaip slaptai pafilmuot kokioj muitinėj, bet dabar tokie bajeriai nebepraeina; gali turėti daug problemų dėl to.
Mums labai padėjo prelatas Edmundas Putrimas ir Katalikų bažnyčia labai padėjo. Kai jau mums atrodė, kad niekada nebegausim leidimo filmuoti, ten esantys vyskupai padarė nemažą darbą ir leidimus galiausiai gavom.
– Padėjo vietiniai kunigai?
– Taip, taip. Limos kunigai padėjo. Airis kunigas, dirbantis Peru. Peru kunigas, dirbantis Kanadoje. Peru kunigas, dirbantis Peru. Lietuvis kunigas, dirbantis Kanadoje. Ten vyksta reikalai (šypteli, – 15min).
Dar labai padėjo Peru gyvenantis lietuvis, kuris bendraudavo su kaliniais, padėdavo jiems. Nors dabar jis, rodos, atsitraukęs nuo tų reikalų, sudėtinga vienam Motina Terese būti.
Buvo visa virtinė sutapimų ir galimybių, kuriomis mes pasinaudojome. Taip jau yra gyvenime – eini keliu, pamatai progą ir ja pasinaudoji arba pražiopsai momentą. Dirbi maksimaliai, darai viską, ką gali, stengiesi pasiekti tikslą.
– Kiek kartų jūs buvote kalėjimuose?
– Net neskaičiavau, tiesą sakant. Keturis, manau. Ir skridom panašiai – keturis, penkis kartus.
– Kiek aparatūros reikia neštis į kalėjimą, kad galėtum nufilmuoti kino filmą?
– Nedaug, šiais laikais viskas paprastėja: fotoaparatai, maži mikrofonai, lempos. Ten žmonės net nustebo.
Mes su Vytaru taip pripratome savo kelionėse daryti, nes kuo daugiau įrangos turi su savimi, tuo labiau atkreipi dėmesį žmonių; ir ne visada gerų žmonių. Geriau turėti mažiau įrangos, būti greitam ir mobiliam.
– Grįžtant prie „Mulų“. Tu su šita problema esi susipažinęs labai išsamiai, net iki kokaino gabenimo būdų. Kaip tau atrodo, šita problema yra specifinė ar masinė? Kaip ją įvardinti?
– Specifinė, tas žodis labiau tiktų. Tai nėra masinis dalykas. Čia nėra didelio judėjimo, kiek man žinoma. Mūsų žmonės naudojami atvežti prekę į Amsterdamą, Frankfurtą, į didelius oro uostus, iš kur viskas prasideda. Tai kita problema.
Bet šita problema vis dar egzistuoja. Prieš kelis mėnesius gavau pranešimų iš ten esančių draugų, kad dar du lietuviai įkliuvo su narkotikais.
Atrodytų viskas aišku: oro uostuose yra moderni technika, narkotikų aptikimo sistema, tiek pagautų asmenų. Bet žmonės vis tiek kažkodėl pabando, įsivaizduoja, kad su jais to neatsitiks.
Aš kalbėjau su Peru kalėjimų departamento viršininku. Jis sakė, kad dabar patenka vis mažiau žmonių, bet skaičiai mažėja ne tiek, kiek jie norėtų. Aš klausiau, ar čia yra mažiau apsišvietusių žmonių problema? Jis sako: jų yra nemenka dalis, bet tai nėra taisyklė.
Yra daug auksinio jaunimo, kuris gerai leidžia laiką, linksminasi, leidžia pinigus. Kas nors jiems pasiūlo nuvykti į Pietų Ameriką, praleisti gerai savaitgalį, paimti kokį nors lagaminą, parvežti ir už tai gauti 8–10 tūkstančių eurų. Why not (liet. kodėl ne)? Lengvi pinigai, dar vienas vakarėlis. Dažnai jie nesusimąsto, kur iš tikrųjų važiuoja ir ką daro.
Tai nepriklauso nuo socialinio sluoksnio ar išsilavinimo lygio. Aš ten sutikau ir išsilavinusių žmonių.
Įdomų dalyką man pasakojo ten sėdintys mūsiškiai: tu eini į oro uostą, supranti, kad visi tave stebi, mato, jautiesi kaip eidamas į skerdyklą, kaip skerdžiama karvė, bet vis tiek tą darai. Klausiu: kodėl tu neišeini? Kodėl visko nemeti ir nebėgi iš oro uosto? Tiesiog, taip yra.
Sunku paaiškinti tokius dalykus.
