„Iš dviejų tūkstančių savanorių pakvietėme filmuotis per penkis šimtus žmonių. Esame be galo dėkingi kiekvienam iš jų už parodytą pasitikėjimą filmo idėja ir mumis. Iki filmavimo pradžios tik spėliojome kokia publika susirinks. Bet tai, kas įvyko vakar dieną – pranoko visus lūkesčius.
Žmonės, atėję filmuotis masinėje eitynių scenoje spinduliavo tokią teigiamą energiją ir laisvės idėją, kad negalėjai netikėti tuo, ką jie daro įsijungus kameroms. Jiems pradėjus skanduoti laisvės šūkius – verkė ne tik praeiviai, bet ir kino komandos nariai. Pirmą kartą filmavimo aikštelėje patyrėme tokį jausmą. Net dabar prisiminus, oda nueina pagaugais. Todėl noriu nusilenkti prieš juos. Tai buvo kažkas daugiau, nei tik kino kūrimas,“ – pranešime cituojamas filmo režisierius Donatas Ulvydas.
Filmas „Emilija“ žiūrovus nukels į Kauną aštuntajame dešimtmetyje, kai po Romo Kalantos susideginimo, į gatves išėjo tūkstančiai žmonių ginti savo laisvę.
Anot filmo kūrėjų, tai bus epas, pasakojantis apie žmogiškąsias dramas visiems lietuviams sunkiame laikmetyje, kai žmonėms tekdavo rinktis tarp prisitaikymo ir orumo, tarp melo, išdavystės ir tiesos.
Patikėję filmo idėja, du mėnesius žmonės masiškai registravosi filmavimui. Filmavimo aikštelėje galima buvo sutikti žmonių iš įvairiausių Lietuvos miestų.
Buvo savanorių, kurie specialiai filmavimui atskrido į Kauną, nors jau daugelį metų gyvena svetur, buvo net išeivijos lietuvių, šiuo metu viešinčių tėvynėje.
Garsūs menininkai, studentai, skautai, ateitininkai, Kauno politinių kalinių ir tremtinių organizacijos nariai, tautinių ansamblių atstovai, „Misija Sibiras“ dalyviai, kaip patys sakė, norėjo prisidėti prie filmo apie Lietuvos kelią į laisvę kūrimo ir taip padėkoti savo tėvams ir seneliams už tai, ką jie padarė, siekdami atsikratyti primesto jungo.
„Mums dar vis sunku patikėti, kad savanoriškai susirinkę žmonės, iš kurių dauguma pirmą kartą filmavosi kine, buvo tokie susikaupę ir kantrūs. Nes filmavimo procesas trunka ilgai, kartojami dubliai, reikia palaukti, kol kino komanda pasiruošia kadro filmavimui. O nuo jų veidų nė karto per visą ilgą dieną nedingo šypsenos. Negana to – daugelis jų į filmavimą atsinešė autentiškus aštuntojo dešimtmečio rūbus, rastus savo ar tėvų spintose“ – pasakoja filmo aktorių atrankos agentūros „Editos kastingas“ direktorė Valdonė Ovadnevienė.
„Rasti praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio rūbus tokiai didelei masuotei buvo nemenkas iššūkis. Teko ieškoti ne tik rūbų, bet ir batų, aksesuarų teatrų kostiuminėse, dėvėtų drabužių parduotuvėse, dalį rūbų – siūti. Todėl pačių savanorių pagalba – neįkainojama. Gelbėjo dar ir tai, kad filmo veiksmas vyksta Lietuvoje, dar netolimame dešimtmetyje, kurio mados atgarsiai dar vis dūla žmonių spintose“ – sako filmo kostiumų dailininkė Neringa Keršulytė.
Ruošėsi keletą mėnesių
Pasak filmo dailininkų, masinei eitynių scenai, kuri filme truks vos kelias minutes buvo ruošiamasi daugiau nei du mėnesius. Reikėjo pakeisti Laisvės alėjos šiuolaikinį veidą ir sugrąžinti ją į 72-uosius metus: atkurti tuo metu veikusių parduotuvių vitrinas, Kauno dramos teatro fasadinį įėjimą – pakabinti gerai kauniečiams žinomus šviestuvus ir senąją teatro iškabą.
„Rėmėmės archyvine medžiaga, kuri padėjo daugelį detalių atkurti visiškai autentiškai“, – sako filmo dailininkė Sigita Šimkūnaitė. Būtent todėl geriausiu dailininkų darbo įvertinimu tapo dažnai praeivių užduotas klausimas – ar vėl ėmė veikti senasis gastronomas.
„Kauno žmonės pademonstravo ne tik solidarumą masiškai registruodamiesi filmuotis kine, pasakojančiame apie svarbius Lietuvai įvykius, bet ir supratingumą, kai po jų langais ir gatvėse vyko paruošiamieji filmavimo darbai. Norime pasakyti ačiū jiems visiems“, – sako filmo prodiuserė Živilė Gallego.
Filmas „Emilija“ kino teatro žiūrovus pasieks 2017 metų pradžioje, artėjant valstybės šimtmečio minėjimui.
