Sandanso kino festivalio dokumentinės programos nugalėtojas siūlo autentišką žvilgsnį į tai, kas vyksta už aukštų betono sienų, plieninių durų ir mūsų kultūroje egzistuojančios dehumanizacijos, kad atskleistų esminį kaltės išpirkimo ir pasikeitimo momentą. Daktarė, VU Psichologijos instituto dėstytoja Vita Mikuličiūtė mano, kad šis filmas puikiai parodo, kiek svarbios žmogui emocijos, o vyrai gali ir turi verkti, pykti ar jaustis įskaudinti. Dalijamės jos komentaru apie filmą.
„Žmonės, kurie niekada nesėdėjo psichologo kabinete, žmonės, kurie klausia, „ką jis man naujo pasakys?“, žmonės, kurie teigia, kad jie patys gali su viskuo susitvarkyti, turėtų pažiūrėti šį filmą. Žmonės, kurie norėtų sėdėti psichologo kabinete arba bent jau žvilgtelėti, kas ten vyksta, turėtų pamatyti šį filmą. Žmonės, kurie jau sėdėjo psichologo kabinete, o gal net dalyvavo grupinėje psichoterapijoje, turėtų pamatyti šį filmą.
Tiesa, filmas ne visai apie gulėjimą ant kušetės, ne apie barzdotą psichoanalitiką languotu vilnoniu švarku su bloknotu ant kelių. Filmas apie kalėjimą, apie kalinius ir apie gyvenančius laisvėje. Vieni ateina į terapiją vedami noro greičiau išeiti iš kalėjimo, kiti – norėdami patirti naujų nuotykių. Vieni – gaujų nariai, grobę, žudę žmones, kiti – mokytojai, padavėjai, muziejaus darbuotojai. Vieni – daug metų praleidę už grotų, kiti – dirbantys, po darbo važiuojantys į sporto salę, besigaminantys vakarienę ir žiūrintys televizorių. Keturias dienas kiekvieną rytą laisvieji atvežami į griežtojo režimo kalėjimą į terapiją, kur grupės sudarytos iš kalinių ir laisvųjų. Iš pradžių kontrastas tarp vienų ir kitų atrodo labai didelis, bet kuo toliau, tuo skirtumai ima mažėti. Visi ima vienodai verkti, rėkti, visi kalba apie norą būti reikšmingam ir vaikystės skaudulius. Visos istorijos atsiremia į komplikuotus santykius su tėvu. Ir tada paaiškėja, kad visi vyrai labiau panašūs nei skirtingi.
Taigi filmas ne tiek apie kalėjimą, kiek apie grupinę psichoterapiją. Gebėjimą įvardyti savo skausmą, gebėjimą jį išreikšti, gebėjimą jį priimti. Filmas skausmingai realus ir tuo pat metu nutolęs nuo realybės. Realus ta prasme, kad tiksliai vaizduoja, kas vyksta labai intensyvioje psichoterapijoje. Apie neįtikėtinai stiprias emocijas, kurios ima veržtis „lyg iš niekur“. Šiuo atžvilgiu filmas turi ir tam tikro nerealumo, nepaisant dokumentinio filmo statuso. Emocijos tokios išdidintos, taip vaizdžiai išreikštos, kad imi abejoti, ar tai tikrai nesurežisuota.
Galbūt čia ir pasireiškia kultūrų skirtumai. Lietuviai vyrai net ir psichoterapijos metu yra „tikri vyrai, kurie neverkia“. Lietuvoje vyrai dažnai įsivaizduoja, kad turi būti „agresyvios beždžionės“, kaip išsireiškė vienas mano pacientas, alfa patinai visur ir visada. Jie negali liūdėti dėl to, kad tėvas vaikystėje nuvijo nuo remontuojamo automobilio kaip nieko neišmanančius, nors jie taip norėjo padėti, jie negali pykti dėl to, kad tėvas dingo dar vaikystėje, o jei ir nedingo, vaikas jam buvo paskutinėje vietoje. Kažkodėl Lietuvoje vyrai mano, kad jie turi nieko nejausti, tik tyliai, ramiai prasigerti. Kad „emocijos yra tik moterims“ (kito mano paciento žodžiai), o gyvenime yra tik dvi būsenos – „gera ir bloga“. Kažkodėl jie mano, kad visada visur privalo jaustis gerai. Jei jau taip nutinka, kad ateina blogoji dalis, šiukštu negalima niekam sakyti, reikia tyliai užsidaryti ir kentėti. Nes vyrai pagalbos neprašo.
Deja. Gyvenimas kupinas emocijų. Jos nėra tik geros ir blogos. Jų yra daugybė. Nejausti jų – tai ir gyventi tik iš dalies, tik viena koja. Jei emocijos būtų buvusios nereikalingos, evoliucijos metu jos būtų taip pat nesunkiai išnykusios kaip žmonių kailiukas ar gremėzdiškas žandikaulis. Kentėjimas užsidarius atneša ne tik dar didesnį skausmą kenčiančiam, bet ir aplinkiniams, nes jie net neįsivaizduoja, kas darosi. Bet sveikinu. Yra filmas, kuris parodo, kad vyrai gali verkti, gali pykti, gali jaustis įskaudinti. Ir gaujų tatuiruotės čia nieko nereiškia. Lietuvos vyrai, jūs turite iš ko pasimokyti!
Plačiau apie filmą ir jo seansai