Kino juostos sutikimas apie vieną iš konceptualiosios fotografijos pradininkų Lietuvoje Vitą Luckų taip pat buvo šiltas: 2015-aisiais „Sidabrinių gervių“ ceremonijoje „Meistras ir Tatjana“ laimėjo keturis apdovanojimus (už geriausią metų ilgametražį dokumentinį filmą, geriausią režisieriaus darbą, geriausią operatoriaus darbą, geriausią montažo režisieriaus darbą).
Galima pasidžiaugti, kad G. Žickytė ėmėsi iššūkio iš praeities ištraukti ir visuomenei parodyti nepelnytai pamirštą talentingą fotografą bei nekonformistišką mąstytoją V. Luckų. Filmo metu šmėsteli gausybė jo darytų nuotraukų, todėl net menkai ką apie jo kūrybą težinantis žiūrovas gali susidaryti platesnę nuomonę.
Tiesa, daugiausia iš jų – V. Luckaus mylimosios Tatjanos erotiški glamūro vaizdeliai, o išaukštintasis konceptualumas pasislepia kažkur už putlių lūpų bei kūno apvalumų juslingumo.
„Meistrą ir Tatjaną“ turėtų pamatyti kiekvienas besidomintis fotografija bei apskritai lietuviško meno raida. Per vieno tragiškos lemties kūrėjo asmenybę neblogai atskleidžiamas to meto kontekstas. Kitaip tariant, to laikotarpio, kai kūrybos sėkmė nuo santykių su režimu priklausė ne mažiau nei nuo talento – laisvos dvasios ambicingam kūrėjui, taikiusiam į tarptautinį pripažinimą, tai buvo itin prastas laikas gyventi.
Kokie šio filmo minusai? Gaila, kad „Meistras ir Tatjana“ yra pirmiausia istorija apie meilę, o ne apie kūrybą. Norėtųsi pasiginčyti, ar pasirinktas kelias buvo geriausias siekiant atskleisti tokio aukšto lygio kūrėjo gyvenimą. Kadangi nepailstamai kartota, koks svarbus mūsų fotografijos raidai buvo V. Luckus, norėjosi didesnio dėmesio jo kūrybai, o ne „nešvarių skalbinių skalbimo“. Pasakojant apie konceptualų fotografą, reikėtų daugiau konceptualumo ir pačiame pasakojime.
Pagaliau čia netrūksta V. Luckaus kaip maištingo, tragiško veikėjo romantizavimo, o tai subanalina pačią istoriją. Pagirtinas bandymas atskleisti ypatingą asmenybę tampa panašus į tipinės holivudiškos struktūros pasakojimą, prikištą atpažįstamų stereotipų. Matyt, „Meistras ir Tatjana“ yra puikus filmas susipažinti su V. Luckaus asmenybe, lietuviška fotografija, tuometiniu kontekstu, tačiau gilesnės analizės, rimtos kūrybos apžvalgos čia nerasite.
