Todėl kai lietuvis Marius (akt. Eimutis Kvoščiauskas) – profesinėje srityje sėkmingas, tačiau saugia siena nuo aplinkinių atsitvėręs advokatas – erotinėje svetainėje susipažįsta su siru Ali (akt. Doğaç Yildiz), patekusiu į pabėgėlių stovyklą Serbijoje, viskas apsivers aukštyn kojomis. Po tėvo mirties Marius išvyks į Belgradą ir ne tik trokš tikro ryšio su kitu žmogumi, bet ir imsis gvildenti klausimus, kurie anksčiau jam nei kiek nerūpėjo.
Po „Advokato“ premjeros pasirodžiusiose recenzijose ir žiūrovų atsiliepimuose dažniausiai pasigirsta du priekaištai: visa ko perviršis ir socialinis angažuotumas.
Su pirmuoju teiginiu, regis, sunku nesutikti – „Advokato“ tikrai negalėtum apibūdinti kaip minimalistinio filmo, tačiau tai atrodo neatsiejama nuo to, kad R.Zabarauskas, 2011 m. tarptautinėje arenoje debiutavęs su filmu „Porno melodrama“, toliau kuria melodramą. O melodramoje visko turi būti daug, gal net kiek per daug.
Čia turi būti sauja dramos, patoso ir jausmingos muzikos. Meilė turi pakirsti kojas ir priversti radikaliai pasikeisti. Sulaukus blogų naujienų, iš rankų turi iškristi ir slow-motion sudužti kavos puodelis. Ir nenuostabu, jog vienatvės persmelktos scenos tarytum nejučiomis nusidažys mėlynai, o sekso scena paskęs raudonoje šviesoje, visai kaip legendinėse Douglaso Sirko melodramose, kur mėlyna simbolizuodavo liūdesį, o raudona – aistrą. Kaip kad atmosferai kaistant žiūrovui prieš pat nosį, žinoma, tiesiog privalo dramatiškai užsitrenkti durys, net jei jos netrukus ir vėl bus pravertos.
Visi šie elementai pavieniui gali patikti arba ne, tačiau būtų neteisinga teigti, kad jie pertekliniai ar „iškrentantys“ iš filmo stilistikos. Pastaroji, palyginus su ankstesniais R.Zabarausko filmais, kaip tik atrodo suvaldyta ir vientisa (komplimentai ir operatoriui Narvydui Naujaliui bei dailininkei Giedrei Valeišaitei) – gal tik išskyrus filmo pabaigoje atsirandančią sceną, kai anksčiau ryškiaspalvis viešbučio kambarys staiga pradedamas filmuoti nespalvotai, nors emocinis scenos krūvis „prigesintos“ vizualikos lyg ir neatliepia.
Tačiau kartu tai dar vienas įrodymas, jog „Advokatas“ teigia ne tik žodžiu, bet ir vaizdu, o filmo estetiniai sprendimai (nuo išraiškingų kompozicijų iki dėmesio spalviniams akcentams), net jei ne visada pataiko į dešimtuką, neatlieka ir tik nuobodžios dramaturgijos akompanavimo funkcijos.
Su antruoju teiginiu apie socialinį angažuotumą kaip vieną iš „Advokato“ ydų iš dalies taip pat norisi ginčytis. Pagrindine filmo tema tampa LGBT pabėgėlių klausimas, tačiau R.Zabarauskas nesiima aktyvisto vaidmens ir į jį pažvelgia iš skirtingų perspektyvų, vengdamas, kaip sako pats, žiniasklaidos pabėgėliams primetamo „arba auka, arba herojus“ rėmo.
„Advokate“, kuriame sužinosite nemažai biurokratinių ir socialinių pabėgėlių gyvenimo Europoje peripetijų, vienu įdomiausių aspektų tampa klausimas, kaip optiką keičia ir kokį galios santykį kuria pabėgėliams priskiriami vaidmenys. Kai Marius, pats prisiėmęs gelbėtojo rolę, siūlo Ali tik truputį sumeluoti, manipuliuojant savo padėtimi (juk jei iš tiesų blogai, ne nuodėmė pasakyti, jog šiek tiek blogiau?..), arba kai patetiškai sako, jog jo naujoji meilė – ne auka, o herojus, Marių, o kartu ir filmo žiūrovą, nudilgo Ali frazė: „Čia ne porno filmas“. Tik ten viskas gali būti taip absurdiškai paprasta.
Tiesa, kelios šalutinės dramaturginės linijos, taip pat liečiančios jautrius socialinius klausimus, nuslysta paviršiumi. Nors teoriškai nejaukus Mariaus pokalbis su Pranu, translyčiu vyru, turėtų parodyti, jog buvimas LGBT bendruomenės dalimi negarantuoja empatijos kitiems jos nariams, o iškeltas sovietinės simbolikos naudojimo klausimas galėtų priversti svarstyti, kaip pasirenkame būti reprezentuojami ir kur į politinį pasaulio žemėlapį tai mus įrašo, abi šios linijos atrodo ne tik perdėm fragmentiškos, bet ir sudurstytos iš pernelyg skambių, deklaratyvių pasisakymų, sunkiai derančių su filmo ašimi tampančia Mariaus ir Ali istorija.
Beje, įdomu pastebėti, jog pirmoje filmo dalyje, personažams kalbant lietuviškai, dialogai dažnai skamba nenatūraliai, kartais net kiek nejaukiai, tačiau šis įspūdis palengva mąžta filmui „prabilus“ anglų kalba. Nors kalbos lengvumo „Advokatui“ vis tik akivaizdžiai pritrūksta – įtikinamesni, gyvesni dialogai būtų galėję filmą kilstelėti aukštėliau bei išpurtytų filme vis išlendantį literatūriškumą, kuris neišvengiamai kuria šiokią tokią distanciją tarp auditorijos ir personažų.
Tačiau vertinant R.Zabarausko filmografiją, „Advokatas“ kol kas atrodo neabejotinai brandžiausias režisieriaus darbas. Kompleksiškiausias, vizualiai bei dramaturgiškai labiausiai išieškotas bei žymintis naują etapą jo kūrybiniame kelyje. Ir naujoji kryptis, regis, visai pasiteisina.