Apie tai, kaip ėmėsi šio projekto, kodėl tiek metų jo nepaleidžia bei kokią vietą jo gyvenime užima Gustoniai, Darius Žiūra pasakoja interviu 15min.
– Vaikystėje Gustoniuose kurį laiką gyvenote, čia praleidote ir savo vaikystės vasaras. Ką prisimenat iš to laiko? Kokie jums tuo metu atrodė Gustoniai?
– Gustoniai turbūt daugiausiai susiję su vaikyste. Ten pradėjau suvokti pasaulį ir tas pasaulis tada atrodė begalinis. Tuo labiau, kad Gustoniai yra vieta, kur visai kitaip teka laikas ir kitaip suvoki geografiją. Koks nors Kaunas ar Vilnius tada man atrodydavo kaip kitas žemynas.
Kai pradėjau eiti į darželį, į mokyklą, tėvai mane išsivežė iš kaimo, čia grįždavau vasarom. Miestas man atrodė dirbtinis pasaulis, mieste viskas buvo melas: sovietinė ideologija, kažkokios normos, į kurias turi įsipaišyti, tapdamas socialiniu vienetu… O Gustoniai atrodė vieta, kur viskas vyksta iš tikrųjų. Žmogus tiesiog gyvena, augina gyvulius, daržoves, viską pasidaro pats. Žmogaus gyvenimas priklauso nuo jo paties – nėra jokių nesąmonių ir niekas nieko nevaidina.
Gustoniai man ir liko labai brangi vieta. Ten susikoncentravę pirmieji vaikystės prisiminimai, pirmos patirtys, atrandant pasaulį, čia atsirado ir specifinis ryšys su gamta.
– Būna, kad žmonės su kaimu, ypač paauglystėje, jaunystėje, turi dviprasmišką santykį – kaimas gali pradėti atrodyti nuobodokas, provincialokas. Turėjote santykių duobių ar Gustoniai visada buvo sava vieta?
– Iš tikrųjų Gustoniai man visada atrodė sava vieta. Nežinau, kaip būtų buvę, jei būčiau ten užaugęs. Turbūt tada viskas būtų visiškai kitaip. Gal būčiau jautęs kultūrinį vakuumą ir ieškojęs, kaip iš tų Gustonių ištrūkti.
Pavyzdžiui, mano tėvai yra ta inteligentų karta, kuri išvažiavo iš kaimo. Mama – iš Gustonių, tėtis iš Kupiškio rajono. Jie įgijo aukštąjį išsilavinimą ir tapo miestiečiais. Bet visiškais miestiečiais. Man visada buvo labai keista, kad mano ryšys su kaimu gerokai stipresnis negu jų. Tikriausiai, jiems buvo gyvybės ir mirties klausimas iš to kaimo ištrūkti, o man gyvybės ir mirties klausimas buvo į kaimą sugrįžti.
Gustoniai man liko didžiąja vaikystės svajone. Žinojau, kad užaugęs mesiu miestą ir grįšiu ten gyventi.
Gustoniai yra vieta, kur visai kitaip teka laikas ir kitaip suvoki geografiją. Koks nors Kaunas ar Vilnius tada man atrodydavo kaip kitas žemynas.
– Ar Gustoniai yra susiję ir su jūsų pirmaisiais kūrybiniais impulsais?
– Negalėčiau taip pasakyti. Tačiau įdomu, jog kai ruošiausi stoti į akademiją, kūriau daug etiudų iš natūros. Tapydavau ir Gustoniuose, bet man visiškai nieko neišeidavo (juokiasi). Turbūt pirmą kartą pavaizduoti Gustonis man ir pavyko kuriant Gustonių žmonių videoportretus.
– Studijavote tapybą, tačiau garsus esate ne dėl tapybos darbų. Kaip ir kodėl pradėjote ieškoti kitų raiškos formų? Ir kiek tapybos studijos praverčia dabartiniame kelyje?
– Turėjau labai specifinį santykį su tapyba, kurį susikūriau pats. Tapyti pradėjau savarankiškai ir tai buvo tarsi pasipriešinimo forma.
– Pasipriešinimo kam?
– Kažkokiai rutinai. Tada studijavau keramiką tuometiniame Stepo Žuko taikomosios dailės technikume. Studijų orientacija buvo daugiau į dekoratyvųjį meną. Man ten trūko oro.
Taip pradėjau užsiiminėti tapyba, beveik neturėdamas žinių. Tik nedidelis žmonių ratas tuos paveikslus matydavo, aš jų niekur ir neeksponuodavau, tik prikaldavau prie sienos kambarėlyje, kurį nuomojausi, kai pabėgau iš namų – visos sienos ir lubos buvo padengtos paveikslais.
Po to sugalvojau stoti į akademiją. Mano darbai buvo įvertinti kaip nuoširdūs, bet neįsipaišantys į tapybos mokyklą, kuri vyravo akademijoje. Tuomet aš pirmą kartą išgirdau apie lietuvišką tapybos mokyklą, kas man, vėlgi, buvo kažkas visiškai naujo ir įdomaus. Tada viską vėl pradėjau nuo nulio – jaučiausi kaip pirmą kartą teptuką į rankas paėmęs.
Bet aš niekada nemėgau tapybos dėl tapybos. Man atrodė, kad menas turi išreikšti kažkokias idėjas. Ir po kelerių metų, paskendus lietuviškoje tapybos mokykloje, atsirado kažkoks vakuumas.
Galima užsidaryti savo žanro ribose ir ten fermentuotis – taip nutinka ir su teatru, ir literatūra, ir su tapyba. Tuomet susiformuoja klišės, kažkokia žanro kalba, tam tikra raiška, kurią suvokia tik žmonės, įsigilinę į tą uždarą žanro pasaulį... Visa tai man atrodė svetima. Taip pradėjau ieškoti būdų, kaip visas žinias, kurias gavau akademijoje, panaudoti kažkam daugiau. Kai pradėjau peržengti tapybos ribas, tada ir prasidėjo mano kaip menininko kelias.
Galima užsidaryti savo žanro ribose ir ten fermentuotis – taip nutinka ir su teatru, ir literatūra, ir su tapyba.
Bet tapyboje gautos žinios išlieka: tai ir kompozicijos formavimo įgūdžiai, ir šviesos matymas, ir spalvinių santykių supratimas. Kai kažkas manęs paklausė, ar dar tapau paveikslus, sakiau, kad nutapau 24 paveikslus per sekundę (juokiasi).
– Kurį laiką kūrėte portretus gatvėje. Ar toks darbas kažkaip pakeitė požiūrį į meną ir meno pasaulį?
– Manau, kad ne, nes tai labai skirtingi dalykai. Gatvės portreto žanras yra labai specifinis – dirbi, kad portretą parduotum, kad žmogui, kurį pieši, jis patiktų. Su kūryba tai mažai susiję.
Tai buvo būdas pragyventi, išlikimo strategija 90-aisias. Buvo įdomūs laikai, daug kas užsiiminėjo įvairiausiom veiklom, kad kažkaip galėtų egzistuoti.
– Vieną dieną nusprendėte, kad reikia sukurti Gustonių gyventojų videoportretus. Ar prisimenat, kaip gimė ši mintis? Ir ar iškart žinojote, jog tai tęsis taip ilgai?
– Iš tikrųjų, nežinojau. Daugelis mano projektų prasideda nuo kažkokių eksperimentų, kurie tuo metu man atrodo įdomūs, ir vėliau išauga į kažką daugiau. Portretų filmavimas buvo vienas iš tokių eksperimentų. Tuo metu įsigijau pirmąją savo videokamerą, jaučiausi kaip koks Dziga Vertovas, „žmogus su kino kamera“ – kamera tapo įrankiu iš naujo atrasi pasaulį. Filmuodavau viską, su kamera praktiškai nesiskirdavau.
Kažkaip į galvą šovė mintis, kad būtų faina nufilmuoti visus Gustonių žmones, nes jie man visada atrodė ypatingi – raiškūs veidai, ekspresyvūs charakteriai. Nupiešti viso kaimo portretus atrodė užduotis, skirta ne man, o kamera, man atrodė, šį darbą gali padaryti žymiai geriau.
Tačiau buvo visiškai neaišku, ar pavyks tai įgyvendinti, nes atrodė, kad taip tiesiog niekas nedaro. Šiaip kaimo žmonės, ypač vyresnio amžiaus, fotografuodamiesi dažnai pasipuošia, kad „normaliai atrodytų“. Bet tas „normaliai atrodyti“ neturi nieko bendro su normaliu atrodymu – taip žmogus užsideda kaukę. O man kaip tik buvo labai įdomi buitis, tikras kaimo gyvenimas. Nežinojau, ar kas nors tam pasirašys ir skirs minutę filmavimuisi.
Bet jie sutiko, atsirado kažkas įdomaus. Filmas iš karto buvo pastebėtas, apkeliavo eilę parodų. Jis „suveikė“, nes čia susiduria daug diskursų: tai ir apie tapybą, ir apie fotografiją, ir apie kinematografiją, ir apie portretą. Turime kadrą, kuris lyg ir nesikeičia, bet tuo pačiu tame kadre labai daug vyksta – per šį laiką įvyksta ištisas tylus interviu, per kurį žmogus, nieko nepasakodamas, perteikia labai daug.
Kaimo žmonės, ypač vyresnio amžiaus, fotografuodamiesi dažnai pasipuošia, kad „normaliai atrodytų“. Bet tas „normaliai atrodyti“ neturi nieko bendro su normaliu atrodymu.
Pagalvojau, kad po trejų metų būtų įdomu nufilmuoti dar vieną tokį filmą (juokiasi). 2007 m., sukūręs trečią filmą, galvojau, kad jau reikia baigti šitą reikalą. Žmonės pradėjo manyti, kad gal aš labai daug iš to uždirbu, jei tuo užsiimu. Kartu atsirado klausimas, ar nepradedu savęs tiražuoti.
Bet po to atsirado nauja perspektyva. Pavyzdžiui, pirmas filmas buvo nufilmuotas analogine videokamera. Kai prisimenam 90-uosius, prisimenam juos VHS formate. Medija, kuri tuo metu yra, formuoja žvilgsnį ir pasaulį pradedame suvokti tos medijos akimis. Tai pradeda matytis tik po kurio laiko, nes tuo metu visa tai atrodo natūralu – atrodo, kad kamera filmuoja labai tikroviškai, bet praėjus dešimtmečiui supranti, kad tame, iš tiesų, mažai kas bendro su tikrove. Keičiasi ir žmonės – po trejų metų jie atrodo kitaip, po dar trejų – vėl kitaip. Taip filmai tampa autentišku laiko dokumentu. Ir ši perspektyva man pačiam pradėjo ryškėti nufilmavus jau tris filmus, po šešerių metų darbo.
O vėliau prasidėjo vėl kiti dalykai, pvz., Gustonių festivalis.
– Ar dokumentinio filmo kūrimas buvo tiesiogiai susijęs su festivaliu? Ar organizuojant festivalį, per kurį Gustonių gyventojams pirmą kartą rodėte „Gustonių“ filmus, jau žinojote, kad iš viso to rasis naujas kūrinys?
– Galvojau, kad festivalį reikia dokumentuoti, nes tai buvo visiškai unikalus įvykis – pirmas viešas kultūrinis renginys Gustonių istorijoje.
Tuo metu dar buvo neaišku, kaip festivalis pakryps. Idėja buvo rizikinga, nes Gustonių žmonės mano filmų nebuvo matę. Supratau, kad jei mano filmų jie nepriims, projektas tuo ir baigsis, nes niekas daugiau nebesifilmuos. Dėl to buvo gana neramu. Tačiau pasikviečiau puikų operatorių Eitvydą Doškų, kad jis dokumentuotų viską, kas vyksta – kad ir kas tai būtų.
Nors Gustonių žmonės sakė, kad jie neturi jokios bendruomenės, santykiai tarp kaimynų irgi visokie, kad kiekvienas čia gyvena sau, artėjant festivaliui tapo aišku, kad jiems šis įvykis svarbus. Peržiūros metu sulaukėme labai daug stiprių, nuoširdžių reakcijų. Buvo ir ašarų, ir plojimų. Būnant ten atrodė, kad šaudo emociniai žaibai.
Ir tuomet kilo mintis iš viso to jau tikrai daryti kiną (juokiasi).
– Filme yra scena, kurioje jūs atsiprašote, jei kažką šiuo projektu užknisot. Šį klausimą noriu adresuoti ir jums pačiam – ar su tiek laiko besitęsiančiu projektu kartais neužknisate pats savęs?
– Šis projektas įdomiai vystosi, nes kuo toliau, tuo didesnių investicijų jis reikalauja. Kalbant tiek apie laiką, tiek apie dėmesį, tiek apie techniką.
Pirmą filmą – vadinasi, visą kaimą – aš nufilmavau per vieną dieną. O dabar man nebeužtenka vasaros. Jau atsiradę santykiai su žmonėmis – nebegali tiesiog ateiti į kiemą, žmones nufilmuoti ir dingti. Vyksta žymiai gilesnis procesas. Keičiasi ir priemonės, kurios kuo toliau, tuo sudėtingesnės. Keičiasi formatai, supratimas apie kadrą...
Su kiekvienu nauju filmavimu atsiveria kažkas naujo.
Bet su kiekvienu nauju filmavimu atsiveria kažkas naujo. Šis projektas darosi vis įdomesnis, vis išskirtinesnis. Tokio kultūrinio reiškinio nėra ne tik Lietuvos kultūriniame kontekste, bet ir pasauliniame šiuolaikiniame mene. Ir kuo toliau su tuo dirbi, tuo projekto unikalumas auga. Tai turbūt atsveria visas problemas, kurios iškyla jį kuriant.
– Dokumentinio kino ir videomeno kūrimas – kiek šios patirtys panašios, kiek skiriasi?
– Darbo su kinu specifika kitokia, nes tai yra komandinis darbas. Visi mano videoprojektai buvo daryti mano paties, bet kine jau yra atskiras vaizdas, atskiras garsas, montažo dalykai... Tai tokia apimtis, kurios vienas neaprėptum. Kiekviena sritis reikalauja profesionalių įgūdžių.
Komandinis darbas labai įdomus tuo, kad jei pavyksta suburti gerą komandą, prasideda neįtikėtinai įdomus procesas, pasigamina labai daug geros energijos. Šiandien galiu pasakyti, kad tokią komandą man tikrai pavyko suburti.
Kinas man pačiam ilgai buvo nepasiekiama svajonė. Pagalvodavau apie kiną, bet atrodė, kad jis kažkur ten, toli, kažkokie laimingi žmonės jį kuria (juokiasi). Labai džiaugiuosi, kad pavyko rasti tuos žmones, kurie man padėjo tą, atrodė, nepasiekiamą svajonę įgyvendinti.
– Kadangi sakote, jog kuo toliau, tuo įdomiau, ar tai reiškia, kad filmas „Gustoniai Gustoniuose“ nėra šio projekto finalas?
– Nėra. 2019 m. sukurtas naujas, septintas „Gustonių“ filmas, kuris nebepatenka į kino filmą. O kas toliau? Dar nežinau, bet šis procesas man teikia džiaugsmą. Apie finalą tiesiog nesinori galvoti. Žiauriai nefaina, kai baigiasi geri dalykai (juokiasi).
