Paremtas Jono Meko dienoraščiais, išleistais tokiu pačiu pavadinimu, Douglaso Gordono filmas „Neturėjau, kur eiti“ („I Had Nowhere To Go“) radikaliai perkelia Meko gyvenimo istoriją į kino erdvę – filme, kurio pagrindu tampa garsas ir vos dešimt minučių vaizdų. Labai asmenišką, bet kartu ir universalų filmą apie žmogaus lemtį, kuriame beveik nuolat matomas juodas ekranas, įvertino menininkas ir vizualaus meno kūrėjas Žilvinas Kempinas, šiuo metu gyvenantis ir kuriantis Niujorke.
„Neturėjau, kur eiti“ nėra tradicinis filmas su nuolat švytinčiu ekranu. Filmuota medžiaga čia užima tik nedidelę viso kūrinio dalį, dėl to galbūt kažkam tai primins radijo vaidinimą, o ne filmą. Bet tai visiškai nesvarbu. Man įdomiausia buvo pamatyti, ar toks radikalus sprendimas pasiteisina.
Režisieriaus Douglaso Gordono filmo herojus Jonas Mekas skaito ištraukas iš savo to paties pavadinimo knygos. Melodingas ir tikslus Meko intonavimas, pasakojimo linija ir Gordono akustiniai efektai – kartais natūralūs gatvės garsai, kartais muzikiniai – jungiami į rezonuojančią visumą. Pasakotojo balsas kartais nutyla, palikdamas tave visiškoje tamsoje ir tuo pačiu nežinioje. Iš pradžių akys laksto po juodą ekraną, neturėdamos už ko nusitverti. Po to staiga viskas pasikeičia ir pasineri į naują būseną, skirtingą nuo įprastinės žiūrovo/ekrano akistatos. Į ekraną tuomet nebežiūri. Filmuotų kadrų intarpai virsta netikėtai tave užklumpančiais šviesos srautais, o jų asociatyvus poveikis įsirėžia į atmintį lyg matyto sapno fragmentai. Toks ryškus tampa liūdnas kadras su nejudančia šimpanze zoologijos sode, žiūrinčia į vieną tašką, arba brutaliai kapojamo virto buroko vaizdas, arba basos kojos nerangiai klampojančios per sniegą.
Garso takelis naudojamas preciziškai. Duslūs bombų sprogimai ir tolimi susišaudymai skamba ypač įtaigiai visiškoje tamsoje: jie abejingai priartėja ir apsupa tave iš visų pusių lyg nesibaigianti minimalistinė simfonija. Karas, rodos, alsuoja tau į kaklą.
Meko pasakojimas – intymus, autentiškas, gyvas, kartais net su švelniu humoru, turintis daugybę emocinių atspalvių, todėl ekrano tamsa iš tikro yra idealus fonas šioms teksto spalvoms dar labiau išryškinti. Gordono sprendimas yra jautrus ir pagarbus kito menininko atžvilgiu, nors tai ir nėra gryna dviejų menininkų kolaboracija. Mekas pristatomas čia ne kaip avangardinių filmų kūrėjas, bet kaip likimo nublokštas žmogus, karo pabėgėlis, poetas. Tai ypač jaudina.
Šiandien, kai dėl per didelio vartojimo dalis žodžių praranda savo pirmines prasmes, kai mūsų akys ir sąmonė yra atbukusios nuo begalinio vizualios informacijos srauto, kartais būtina pasiklausyti poeto žodžių visiškoje tamsoje. Be abejo, net būdami labai asmeniški, tai nėra tik tolimi vieno žmogaus prisiminimai. Ši istorija liečia mus visus, kiekvieną asmeniškai. Tai visų mūsų istorija. Ji atsikartoja ir šiandien, tik naujais pavidalais.
Norėčiau pasiūlyti einantiems į šį filmą turėti valios ir nepasiimti su savimi mobiliojo telefono. „Selfių“ juk vis tiek ten nepasidarysi. Daugiausiai laimės tie, kurie pajėgs atsijungti nuo viso informacinio tinklo. Na, o jei jau vis dėlto neįmanoma išsiskirti su telefonu, tai pabandykite prieš filmą jį bent išjungti. Tiesa, gali būti, kad po filmo apie savo telefoną pamiršit.
