Pokalbis sukosi ir apie Ganos moterų teises.
„Mergaitės/moterys vis dar neturi tos pačios galios, statuso visuomenėje kaip vyrai. Tačiau aš supratau, kad, ypatingai jaunosios kartos, moterys Ganoje trokšta savo gyvenimus laikyti savo rankose ir tapti nepriklausomomis moterimis. Jaučiau, kad Ganos visuomenė keičiasi su jaunomis moterimis priešaky, kurios daugiau nebenori priklausyti nuo vyrų“, – teigia režisierė.
***
Filmas nukelia prie pakilimo tako, į angarą ir klasę kažkur Ganos (Vakarų Afrikos valstybė) kaime – vietoje, kurioje aštuoniolikmetė Lydia ir dvidešimtmetė Esther siekia savo svajonės – mokosi pilotuoti lėktuvą ir skristi. Jos įstojo į pirmąją aviacijos mokyklą merginoms Vakarų Afrikoje. Ambicingas atvykėlis iš Anglijos Jonathanas Porteris nori paruošti jaunas moteris pilotavimui. Tačiau treniruočių metu mokykloje propaguojami vakarietiški idealai susiduria su afrikiečių vertybėmis – ilgainiui merginos supranta, kad jų svajonė turės didelę kainą. „Mergaitės neskraido“ kvestionuoja iš pirmo žvilgsnio sveikintinas vakariečių iniciatyvas prisidėti prie besivystančių šalių progreso ir dar kartą sujudina kolonijinio mąstymo likučius vakariečių sąmonėje.
***
– Sakykite, kaip gimė mintis filmu dokumentuoti Ganos merginų, puoselėjančių didelę svajonę skraidyti, kasdienybę aerodrome?
– 2009-aisiais keliavau po Ganą, teko bendrauti su daugybe moterų – taip pat ir apie jų prieštaringą padėtį visuomenėje. Iš pradžių norėjau kurti filmą apie išsilavinimą Vakarų Afrikoje. Tuomet ėmiau daugiau domėtis šia tema ir perskaičiau apie tas jaunas Ganos merginas, kurios nori tapti pilotėmis bei įstojo į pirmąją ir vienintelę aviacijos mokyklą merginoms Vakarų Afrikoje. Tuo metu Jonathanas ir jo nevyriausybinė organizacija pristatinėjo projektą žurnalistams, ieškojo rėmėjų ir aukotojų, kurie paremtų būsimą sėkmės istoriją. Žiniasklaidoje netrukus pasirodė straipsnių apie tai. Iš pradžių pamaniau, kad dokumentiniame filme būtų puiku parodyti šią sėkmės istoriją apie grupelę ambicingų, jaunų Ganos merginų. Be to, norėjosi atsverti neigiamus vaizdus ir istorijas apie karą, alkį, ligas, kurie reprezentuoja Afriką – būtent šiuo aspektu ji parodoma daugybėje filmų ir žiniasklaidoje.
– Tačiau pradėjus filmuoti istorija nutolo nuo pradinio sumanymo.
– Pradėjusi filmuoti, istorija išvirto į kitą įdomią jos versiją, kurią taip pat norėjau papasakoti. Jau per pirmąsias filmavimo dienas supratau, kad nepadarysiu tokio filmo, kokį planavau. Iš pat pradžių mano dėmesį patraukė santykiai ir kultūriniai skirtumai tarp mergaičių bei brito mokyklos direktoriaus. Kai Jonathanas pristatė mokyklą kaip „kietą stovyklą“, aš nusprendžiau tiesiog ten būti ir stebėti, kaip viskas vyks per ateinančias šešias savaites. Neturėjau garantijos, kad viskas pavyks, tačiau jaučiau, kad kažkas tikrai bus vertas kameros.
– Iš pradžių, žiūrint filmą, atrodo, kad tai bus Lydios sėkmės istorija, tačiau vėliau ateina suvokimas, kad filmas kalba apie kolonijinio mąstymo likučių įtaką ir vakariečių primetamas vertybes Afrikos gyventojams, užkabinama ir rasizmo tema.
– Taip, mano filmas susitelkia ties santykiais ir kultūriniais skirtumais tarp vakariečių, atvykstančių į Afrikos šalis, ir vietos gyventojų – tai atskleidžiu per skraidymo mokyklos Ganoje kasdienybę. Atėjusios iš visuomenės, kurioje moteris vis dar nėra lygi vyrui, aviacijos mokykloje mergaitės susiduria su kitokia engimo forma. Jos įmetamos į taip vadinamą „baltojo vyro sistemą“. Aš manau, kad Jonathano problema nėra tai, kad jis labai seksistiškas, nes jis taip pat bandė įgalinti šias mergaites, naudodamasis savo metodais.
Manau, kad filmas labiau yra apie Afrkos kultūrai vakariečių primetamus metodus ir vertybes autoritariniu būdu. Tuo tarpu jis nemato, kad vėl kuria nelygią sistemą, kurioje jis yra bosas, o mergaitės turi vykdyti nurodymus be galimybės išreikšti savo pačių valią ar nuomonę. Taigi man atrodo, kad net po 60 metų nepriklausomybės (Gana nepriklausomybę atgavo 1957-aisiais) vis dar egzistuoja pokolonijinis mątymas tiek tarp vakariečių, tiek Ganos gyventojų. Kita vertus, mano patirtis rodo, kad daugybė baltaodžių ne tik turi aukštesnį statusą visuomenėje, kartais jie elgiasi arogantiškai, žvelgia į vietinius iš aukšto. Jie taip pat labai dažnai nori keisti, daryti įtaką Ganos gyventojams savo mąstymu ir versdami juos gyventi civilizuočiau bei rodydami, kaip siekti progreso.
Jis nemato, kad vėl kuria nelygią sistemą, kurioje jis yra bosas, o mergaitės turi vykdyti nurodymus be galimybės išreikšti savo pačių valią ar nuomonę.
Dažnai tai daro žmonės ar organizacijos, kurie, atrodo, turi altruistinių tikslų ir per pažangą padeda „vargšams afrikiečiams“ „išsaugoti“ Afriką. Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad kiekviena nevyriausybinė organizacija yra bloga, tačiau šios struktūros gali sukurti kitą Afrikos gyventojų priklausomybės formą, paremtą vakariečiais ir Vakarų organizacijomis – taip buvo kolonijiniais laikais. Kita vertus, galiu paliudyti, kad daugybė Ganos gyventojų vis dar galvoja, kad „baltieji“ žmonės turi pranašumą ir jie tiki, kad Vakarų žmonės visuomet elgiasi teisingai. Todėl mergaitės ir jų šeimos neklausė Jonathano apie jo taikomus mokslų metodus. Man filmo pabaiga nėra apie neišsipildžiusias merginų svajones, ji apie mergaičių išlaisvinimą iš „baltojo žmogaus sistemos“ bei pokolonijinio mąstymo, apie tai, kad jų gyvenimas pagaliau pereina į jų rankas.
– Palietėte kolonijinio mąstymo likučių įtaką Ganai. Ar ji vis dar tebėra stipri? Viena iš merginų dokumentiniame filme paatvirauja, kad bijo kažką pasakyti prieš britus.
– Taip, įtaka vis dar stipri, tačiau aš sakyčiau, kad ji labiau egzistuoja žmonių galvose ir verslo lygmenyje. Žinoma, britai ir kitos Vakarų šalys oficialiai nedaro įtakos nei vietos valdžiai, nei organizacijoms, tačiau netiesiogiai Vakarai juk turi milžiniškos įtakos (Pasaulio bankas ir pan.), teikdami brangias paskolas arba jų išvis neduodami, nustatydamos neteisingas prekybos taisykles Afrikos šalims ir pan. Taigi jie turi netiesioginės įtakos šalies gerovei, tokių Afrikos šalių kaip Gana plėtrai ir valdžiai. Mano manymu, tai gali būti traktuojama kaip nauja kolonializmo era, kupina tos pačios neteisybės ir nelygybės. Ir kartais šis kolonijinis elgesys ateina su pagalba, Afrikoje siekiant pažangos. Aš nenoriu daryti apibendrinimų ir kritikuoti nevyriausybinių organizacijų bei darbuotojų, kurie teikia pagalbą, siekdami pažangos, tačiau kartais nevyriausybinių organizacijų sektorius ateina kaip daugiausia tam tikras verslo modelis, „pasistiprinęs“ nemažomis įvairių fondų pinigų sumomis. Mano galva, tokiu būdu Vakarų šalys (ypač JAV) gali kontroliuoti užsienio šalį arba jos žmones, ir pridengti savo įtaką pagalba, siekiant pažangos. Tai yra didžiulė problema Afrikoje ir labai kompleksinė tema.
Daugybė Ganos gyventojų vis dar galvoja, kad „baltieji“ žmonės turi pranašumą ir jie tiki, kad Vakarų žmonės visuomet elgiasi teisingai.
– Vis dėlto dauguma moterų Ganoje nėra tokios, kaip dokumentiniame filme – siekiančios savo svajonių, išsilavinimo. Daugybė mergaičių nė nelanko mokyklos, o vėliau išteka ir tiesiog tampa namų šeimininkėmis, negalvodamos apie siekius, vedančius toliau namų sienų.
– Pirmiausia, aš manau, kad kiekvienoje Afrikos šalyje labai skiriasi ir moterų situacija (priklausomai tai krikščioniškas ar musulmoniškas kraštas), tačiau, žinoma, yra ir panašumų. Moterų situacija Ganoje labai dviprasmiška. Didesniuose miestuose moterys gana emancipuotos ir savarankiškos, mergaitės eina į mokyklą ir šiandien turi milžiniškų ambicijų išsilaikyti pačios. Tuo metu kaimuose situacija dėl skurdo visiškai kitokia. Daugybė moterų, kurios tėra namų šeimininkės, prižiūri vaikus, vis dar egzistuoja ir priverstinis ištekinimas. Mergaitės/moterys vis dar neturi tos pačios galios, statuso visuomenėje kaip vyras. Tačiau, ką aš supratau, ypatingai jaunosios kartos moterys Ganoje trokšta savo gyvenimus laikyti savo rankose ir tapti nepriklausomomis moterimis. Jaučiau, kad Ganos visuomenė keičiasi su jaunomis moterimis priešaky, kurios daugiau nebenori priklausyti nuo vyrų. Aš net sužinojau, kad yra kvota universitetuose, kurie priima tam tikrą skaičių moterų. Kita vertus, Ganoje nėra taip pat kaip mūsų pasaulyje. Mergaitės/moterys aktyviai nekovoja už savo teises, pokyčiai vyksta lėtai, tyliai, per išsilavinimą ir per jų ambicijas.
– Kodėl prieš kamerą Jonathano nespaudėte atsakyti į tokius klausimus kaip, kad kodėl jis taip neteisingai elgėsi su merginomis – suteikė joms viltį, žinodamas, kad greičiausiai jų svajonėms nelemta išsipildyti, kodėl nevengė rasistinių komentarų jų atžvilgiu?
Jaučiau, kad Ganos visuomenė keičiasi su jaunomis moterimis priešaky, kurios daugiau nebenori priklausyti nuo vyrų.
– Žinoma, aš bandžiau Jonathaną provokuoti prieš kamerą, tačiau jis elgiasi kitaip, kai yra kamera įjungta. Šis žmogus įpratęs prie žiniasklaidos ir žino, ką būtent prieš kameras sakyti ir ką protingiau nutylėti. Už kameros ribų liko labai daug dalykų. Filmas, sakyčiau, apžvalginis, o jo žiūrovas turėtų susidaryti savo nuomonę, apie tai, ką išvydo. Manau, kad tiesioginis supriešinimas būtų netikęs prie dokumentikos – taip pat ir dėl to, kad nusprendžiau filme kaip kūrėja tiesiogiai nedalyvauti. Kaip užsienietė niekada nesuprasiu kitos šalies ir visuomenės iki galo ir nenorėjau pernelyg primesti savo „vakarietiško požiūrio į dalykus“ per savo dalyvavimą filmo kadruose. Aš nenorėjau ir užimti tyrimų žurnalistės vaidmens, bandančios atskleisti paslaptis.
Pabaigoje filmas, mano galva, susitelkia ties mergaitėmis ir Jonathanu. Kitus klausimus sudėtinga atsakyti, nes jie susiję su Jonathano dvilype siela: manau, kad jis linki gero, jis nori būti Afrikos žmonių gelbėtojas, nematydamas savo autoritarinių metodų, ir to, kad jis sukelia priešingas reakcijas ir kuria nelygybę. Manau, kad jis nesąmoningai save pastato į stipresniojo poziciją, nesąmoningai mąsto rasistiškai, nes jo kalbos mergaitėms kartu ir įkvepia jas ir kovoja prieš nelygybę, rasizmą. Kita vertus, girdint jį kalbant tarp eilučių gali išskaityti, kad yra kažkoks savęs statymas aukščiau, rasistinis mąstymas.
– Kaip susiklostė merginų, Jonathano bei jo žmonos gyvenimai? Ar bent vienas iš jų priartėjo prie savo svajonių įgyvendinimo?
– Taip, dauguma merginų grįžo į mokyklas arba dirba pardavėjomis, mokytojomis. Lydia neseniai baigė vieną mokyklą ir pradėjo mokytis kitoje, kurioje mokslai truks dvejus metus. Kadangi nuo 15-os ji buvo apsistojusi aerodrome ir dažnai nelankė mokyklos, ji tebeturi vytis savo bendramokslius. Mergina vis dar trokšta tapti pilote.
Patricia ir Jonathanas vis dar Jungtinėje Karalystėje, Patricia praėjusį sausį pagimdė mergaitę. Prieš kelis mėnesius jiedu man pranešė, kad nori grįžti į Ganą, tačiau konkrečių jų planų neišgirdau.
Beje, po filmo norėjau kažką duoti toms merginoms, todėl pradėjau nedidelę kampaniją, kad padėčiau joms sumokėti už brangiai kainuojančius mokslus. Lydia ir Esther reikalinga pagalba, kad jų ateitis būtų šviesesnė. Paaukoti pinigų jų mokslams galima ČIA.
