Kelionė traukiniu į darbą jau tapo Reičelės (aktorė Emily Blunt) kasdienybe. Moteris, pravažiuodama gyvenamųjų namų rajoną, kasdien stebi svetimą porą ir bando įsivaizduoti jų laimingą gyvenimą. Tai tampa pačios Reičelės vienatvės ir depresijos malšinimo priemone, kadangi Reičelė turėjo mylimą vyrą, kuris ją paliko dėl kitos moters.
Vieną vakarą grįždama namo Reičelė sužino, kad jos stebima mergina dingo. Norėdama padėti, ji kreipiasi į policiją. Papasakojusi viską, ką žino ar mano žinanti apie nepažįstamą porą, ir pati įsivelia į įtariamiųjų sąrašus dėl dingusios merginos. Viskas būtų daug paprasčiau, jeigu Reičelės nekamuotų problemos su alkoholiu ir atminties praradimai.
T. Taylor‘as nėra ir nebus David‘as Fincher‘is. Tačiau tai nereiškia, kad sunkų psichologinį filmą įmanoma žiūrėti tik per Fincher‘io akinius.
Daugeliui turbūt patiko „Tarnaitė“ ir „Get it up“. Solidūs, įdomūs ir truputį geresni už vidutiniškus filmai, pastatyti režisieriaus Tate'o Tayloro. Būtent jis ėmėsi filmo „Mergina traukiny“ režisavimo. Didžioji dalis skaitytojų lygino knygą su Gillian Flynn „Dingusi“, tas pats įvyko ir su filmu. T.Tayloras nėra ir nebus Davidas Fincheris. Tačiau tai nereiškia, kad sunkų psichologinį filmą įmanoma žiūrėti tik per Fincherio akinius. Kitokią alternatyvą mums siūlo „Merginos traukiny“ režisierius.
Nors filme dominuoja traukinio motyvas ir pagrindinė traukinio paskirtis rodoma kaip nukeliavimas iš taško „A“ į tašką „B“, filmui sunkiai sekasi palaipsniui „vežti“ istoriją į tašką „B“. Akimirkomis galima pagalvoti, kad filmas dar tik prasideda, nors praėjo jau trisdešimt minučių nuo pirmojo kadro. Erzino staigūs ir netikėti peršokimai iš personažų dabarties gyvenimo į titrais pažymėtą praeitį. Ypač – niekaip nenurodytas grįžimas į dabartį. Kaskart kildavo klausimas, ar mes vis dar stebime tai, kas nutiko prieš du mėnesius? Galbūt tai montažo problema, o gal režisierius nori parodyti kuo daugiau elementų, kurie kažkokiu būdu išsipainios ir prisidės prie personažų vystymosi. Filmas pakankamai sudėtingas, kad jį galima būtų žiūrėti dar kartą. Bet vargu ar kas ryšis.
Dialogai visada buvo puikus būdas atskleisti personažą ir sudominti žiūrovą. Ar buvo momentas, kad man rūpėtų nors vienas personažas? Deja. Blankūs dialogai vertė ieškoti filmo pliusų kitur. Vieną sekundę Reičelė skamba ir elgiasi kaip Šerlokas Holmsas, o kitą ir vėl per šiaudelį traukia į kavos termosą supiltą alkoholį. Nors filme įtampos epicentras kuriamas įsukant į jį Reičelę, dėl ankščiau minėto nesugebėjimo „vežti“ istorijos tolygiai į tašką „B“, išeina amerikietiškų kalnelių efektas – aukštyn, žemyn, kartojam – kuris tik suklaidiną žiūrovą.
Emily Blunt jau ne pirmą kartą demonstruoja aukšto lygio aktorystę. „Sicario: narkotikų karas“ „Ir velnias dėvi Prada“ tai įrodo. Tačiau stebėti ją šiame filme vaidinančią nuo realybės atitrūkusią, alkoholio paveiktą ir į gyvenimą vangiai besikabinančią moterį buvo sunku ir nemalonu. Ir vienu metu aš sau pasakiau, kad man nepatinka tai, ką matau. Nesupraskite manęs klaidingai, šis personažas nėra nuobuodus, jis tikras. O tikras tik dėl profesionalios E.Blunt vaidybos. Būtent Reičelės personažo – bent idėjiškai – absurdiškumas ir realistinis pateikimas užpildė bent vieną T.Tayloro punktą jo sąraše.
Aktoriai tempė visą filmą ant savo pečių, deja, scenarijus buvo jiems nedėkingas. Puikiai dramatizuojanti Haley Bennett, emocinga Rebecca Ferguson ir antraplanį vaidmenį atliekanti, bet maksimaliai savo laiką išnaudojanti Allison Janney žibėjo ekrane. Ir jeigu jau sąžiningai dalinam laurus, galima atkreipti dėmesį į simpatišką Charlotte Bruus Christensen kinematografiją. Nors ir čia mintys kyla visokios... Gal tai tik gražūs Niujorko užmiesčio vaizdai?
Apibendrinus, „Mergina traukiny“ turi daugiau minusų negu pliusų, o minusai – tik dėl režisieriaus nesugebėjimo išnaudoti gana geros knygos istorijos adaptavimui ekrane. Kitais žodžiais tariant – potencialo daug, tik noro pritrūko. Visgi, jeigu esate užkietėjęs E.Blunt fanas, filmas vertas jūsų laiko vien tik dėl jos vaidybos. Ir jeigu pagalvosite, kad galbūt reikėtų pažiūrėti antrą kartą, gerai pasvarstykite – ar ne geriau tiesiog perskaityti knygą?
