Birželio mėnesį LKC žadėjo šį rudenį surengti atvirą seminarą Lietuvos kino industrijos atstovams, pateikti svarstyti siūlymą Lietuvių kino akademijai, kaip nacionaliniai apdovanojimai galėtų prisidėti prie lygių galimybių Lietuvos kino industrijoje užtikrinimo, bei parengti rekomendacijas dėl sutarčių su kūrybiniu ir techniniu personalu nuostatų, reglamentuojančių darbo etiką ir elgesį filmavimo aikštelėje.
Kol kas LKC įgyvendino paskutinį punktą – praėjusią savaitę penkios rekomendacijos sutartims buvo pristatytos pranešime žiniasklaidai. Tiesa, kalbinti ekspertai dėl jų pernelyg nedžiūgauja.
Pranešime nurodoma ir tai, kad šį rudenį turėjęs vykti seminaras yra perkeliamas į kitus metus. LKC 15min patvirtino, jog klausimo apie nacionalinių apdovanojimų indėlį į lygiateisiškumo užtikrinimą taip pat bus imtasi ne anksčiau kaip 2019 m.
J.Juškaitė: neatrodo, kad LKC ši tema būtų ypatingai svarbi
Pasak Lietuvos žmogaus teisių centro, kuris buvo vienas peticijos iniciatorių, komunikacijos vadovės Jūratės Juškaitės, peticijoje buvo nurodyti penki aiškūs reikalavimai: skirti lėšų edukacijai, imtis papildomų priemonių, siekiant, kad už tą patį darbą vyrams ir moterims būtų mokomas vienodas atlyginimas, formuoti supratimą, kad nėra vyriškų ir moteriškų profesijų kino industrijoje, įtraukti papildomas sąlygas į darbo sutartis bei užtikrinti lyčių lygybę vertinimo komisijose ir galios pozicijose.
„Praėjusią savaitę pateiktos LKC rekomendacijos sutartims nustebino. Vengiama žodžių „seksualinis priekabiavimas“, vietoje jų vartojamas žodis „priekabiavimas“. Viena vertus, galėčiau sutikti, kad priekabiavimas yra platesnis žodis ir galbūt tokiu atveju mes galime atkreipti dėmesį į daugiau veiksmų, bet, kita vertus, atrodo, kad tai yra didelis dramblys kambaryje, į kurį niekam nesinori žiūrėti. Vis dėlto, #MeToo judėjimas Lietuvoje prasidėjo ir pirmiausia kalbėjo apie seksualinį priekabiavimą, todėl man atrodo keista, kad šis žodžių junginys iš rekomendacijų sutartims yra išmetamas. Kino industrijos atstovai, pasirašydami peticiją, aiškiai pasakė, kad tai yra didžiulė problema“, – sakė J.Juškaitė.
Pasak jos, galimu trukdžiu, įgyvendinant lygiateisiškumą šalies kino industrijoje, tampa ir LKC nebendradarbiavimas su kitomis organizacijomis: „Nesinori užbėgti įvykiams už akių, bet susidaro įspūdis, kad rengiant rekomendacijas nebuvo konsultuotasi su valstybės institucijomis ar žmogaus teisių organizacijomis, kurios iš tiesų išmano šį klausimą ir kurios būtų galėjusios įdėti labai aiškius patobulinimus, pasiūlymus arba saugiklius.“
J.Juškaitė priminė, kad LKC žadėjo organizuoti atvirą seminarą apie tarpusavio santykius ir etiką filmavimo aikštelėje kino industrijos atstovams: „Kai žiūriu, kas paskelbta dabar, jau kalbama ne apie seminarą, bet apie edukacinio renginio organizavimą. Nežinau, ar tai yra tiesiog žodžių žaismas, ar tai, kad žmonės, rašę pranešimą spaudai, neįvertino žodžių krūvio, bet, žiūrint iš šalies, atrodo akivaizdu, kad edukacinis renginys turi gerokai mažiau edukacinio svorio nei seminaras. Taip pat buvo įsipareigota, kad į seminarą bus kviečiami tiek Lietuvoje, tiek užsienyje dirbantys ekspertai – šios eilutės dabartiniame pranešime spaudai nebėra. Sunku pasakyti, ar tai yra sutapimas, ar bandymas šią problemą menkinti ir galiausiai neutralizuoti.“
Paklausta, į ką, jos nuomone, svarbiausia atkreipti dėmesį rengiant seminarą, J.Juškaitė teigė: „Pirmiausia manyčiau, kad seminaras turėtų būti nevienadienis. Nuostatų kaita yra didelis darbas ir neįvyksta per vieną dieną. Manau, kad LKC pirmiausia reiktų susirasti gerai dirbančius ekspertus, išmanančius šią temą, ko Lietuvoje mes nebestokojame, ir juos išklausyti. Manau, kad tokie mokymai turėtų būti prieinami nuolat. Ir vis dar laikausi pozicijos, kad valstybė, skirdama finansavimą, o tai reiškia – kiekvieno iš mūsų sumokėtus pinigus, turėtų galvoti, kur tuos pinigus deda, todėl žmonės, teikiantys paraiškas valstybės paramai, turėtų būti bent jau išklausę šios kursus arba, vertinant paraišką, už tai galėtų būti skiriami papildomi balai“, – sakė Žmogaus teisių centro komunikacijos vadovė.
„Suprantama, kad valstybė mini šimtmetį ir LKC yra ypač užsiėmęs. Kita vertus, #MeToo judėjimas Lietuvoje prasidėjo prieš daugiau nei metus. Per šį laikotarpį LKC parengė penkias rekomendacijas ir daugiau rezultatų mes neturime. Turint tai omenyje, neatrodo, kad LKC ši tema būtų ypatingai svarbi“, – apibendrino J.Juškaitė.
L.Kaminskaitė-Jančorienė: problema sprendžiama vangiai
Kultūros ir meno istorikė, medijų tyrinėtoja, praėjusią savaitę pristačiusi tyrimo apie moteris Lietuvos kino industrijoje rezultatus Lina Kaminskaitė-Jančorienė taip pat teigė, jog LKC siūlymai kelia dviprasmiškas mintis.
„Viena vertus, tarsi reikėtų džiaugtis, jog institucija atsimena pažadą ir imasi šiokių tokių veiksmų. Kita vertus, ši intencija labiau panaši į formalų gestą, nes siūlymai tėra rekomendacinio požiūrio ir tėra sutarčių, nuostatų rengimo lygmenyje“, – sakė L.Kaminskaitė-Jančorienė.
Ji teigia suprantanti, kad diskriminacijos, seksualinio priekabiavimo prevencijos ir lygių galimybių bei teisių užtikrinimo įgyvendinimas neturi būti paliktas vien LKC atsakomybei, nes visi šie aspektai yra ir pačios kino bendruomenės reikalas.
„Tačiau šiuo atveju, kai dalis bendruomenės prašo jai atstovauti ir spręsti problemą, ji sprendžiama vangiai. Pažadus nuskambėjusius dar vasarą (surengti seminarą, mokymus) vėluojama įgyvendinti, be to, žinia apie rekomendacijas paskleista konferencijos, skirtos moterims kine, išvakarėse, tad kodėl ne anksčiau?“ – sakė L.Kaminskaitė-Jančorienė.
L.Kaminskaitės-Jančorienės ir Jelenos Šalaj atliktas tyrimas parodė, jog, lyginant su vyrais, kino studijas baigia 54 proc. moterų režisierių, tačiau kino industrijoje jų dirba 34 proc., o „Sidabrinėms gervėms“ nominuojama bei apdovanojimus gauna viso labo 28 proc. moterų.
Lyčių pasiskirstymas pagal pareigybes kino aikštelėje iš lėto kinta, tačiau be grimuotojų ir kostiumo dailininkų, kas tradiciškai laikoma moteriškais darbais, nėra nei vienos pozicijos, kur vyrų ir moterų pasiskirstymas būtų daugmaž vienodas.
LKC teigia, kad rekomendacijos rengtos atsižvelgiant ir į užsienio šalių praktiką
15min pasiteiravus, kas rengė praėjusią savaitę pristatytas rekomendacijas, LKC atstovė žiniasklaidai Dalia Nakutytė teigė, jog rekomendacijos buvo parengtos analizuojant Lietuvos Respublikos teisinę bazę šioje srityje bei Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos veiklą.
Taip pat atsižvelgta ir į užsienio šalių kino institucijų (Švedijos, Jungtinės Karalystės, Kanados) praktiką, tačiau su kitomis valstybės institucijomis ar žmogaus teisių organizacijomis rengiant rekomendacijas konsultuotasi nebuvo.
„Šių pakeitimų tikslas – užfiksuoti esminius įsipareigojimus kuriant ir užtikrinant saugią darbo aplinką, pagrįstą pagarbos ir nediskriminavimo principais. Tolesni žingsniai – tokių nuostatų taikymo praktika, prie kurios formavimo prisidėsime rengdami mokymus sprendimus priimantiems kino gamybos proceso dalyviams“, – sakė D.Nakutytė.
Paklausus, dėl kokių priežasčių rudenį turėjęs įvykti seminaras perkeltas į kitus metus ir kokios veiklos jame planuojamos, LKC atstovė sakė: „Šie metai yra itin intensyvūs visai kino industrijai ir LKC. Siekiame užtikrinti kokybišką tokio renginio turinį ir industrijos dalyvavimą jame. Po konsultacijų su ekspertais planuojamas seminaras / mokymai, skirti sprendimus priimantiems kino gamybos proceso dalyviams. Prieš rengiant seminarą bus anoniminių anketų pagalba analizuojama situacija bei jos vertinimas pačioje kino industrijoje.“
Į klausimą dėl birželį LKC pranešime spaudai minėto siūlymo svarstyti, kaip nacionaliniai apdovanojimai galėtų prisidėti prie lygių galimybių Lietuvos kino industrijoje propagavimo ir užtikrinimo, LKC atstovė atsakė: „Lietuvių kino akademijoje šiuo metu vyksta vidiniai persitvarkymo procesai. Sugrįžti prie renginio planavimo darbų planuojama ne anksčiau nei kitais metais.“
