– Šiemet sulaukėte žiūrovų pripažinimo už vaidmenį kino juostoje „Dėdė, Rokas ir Nida“. Ką jums reiškia toks žiūrovų įvertinimas, palaikymas? Ar tikėjotės?
Būnant aktoriumi manyti, kad kuris nors vaidmuo buvo geriausias, yra blogiausia.
– Neslėpsiu, labai džiaugiuosi ir esu dėkinga visiems, kurie balsavo už mane. Juk įvertino žiūrovai, vadinasi, jie buvo filme ir jis juos palietė, paliko jaukumą širdyje. Šis filmas buvo kuriamas iš meilės jūrai, iš meilės kinui. Buvo kuriamas žiūrovui, tad esu laiminga, kad filmas nepaliko abejingų.
– Ar pati šį vaidmenį pavadintumėte geriausiu?
– Jeigu sau pasakyčiau – Juste, šis vaidmuo buvo geriausias, tai būtų tas pats, kas nuspręsti daugiau nebevaidinti. Būnant aktoriumi manyti, kad kuris nors vaidmuo buvo geriausias, yra blogiausia. Vadinasi, daugiau nebėra ką veikti. Aš šypsausi, nes žiūrovui patiko šis vaidmuo, o daugiau jo sureikšminti nereiktų. Šiuo metu gyvenu naujų personažų kūrimu, kurie, tikiuosi, taip pat patiks žiūrovui.
– Žiūrovai šiuos jūsų kūrybinius metus įvertino puikiai, kaip atrodo pačiai? Ar buvo jie kuo nors kitokie?
– Šie metai man dovanojo nuostabią akimirką apdovanojimuose. Ir jau tuo jie yra ypatingi. Daugiau viskas teka sava vaga, kuri kartas nuo karto suteikia spalvingus iššūkius ir tai mane daro vis labiau laiminga. Vadinasi gyvenu harmonijoje su savimi, o tai yra labai svarbu.
Kine jaučiuosi geriausiai, teatras kaskart dovanoja tą akimirkos stebuklą – čia ir dabar ir padeda įvertinti, kad niekas nesikartoja.
– Ne svetima jums ir teatro aktorės bei laidų vedėjos duona. Kuo skiriasi šie amplua? Kur vis dėlto norisi save priskirti – kinui, teatrui ar televizijai?
– Kur labiau – negalėčiau išskirti. Nes visi šie trys dalykai savaip nerealiai nuostabūs, dovanojantys skirtingas emocijas, išgyvenimus. Kine jaučiuosi geriausiai, teatras kaskart dovanoja tą akimirkos stebuklą – čia ir dabar ir padeda įvertinti, kad niekas nesikartoja. O televizija, tiksliau, laidų vedimas – savotiška aistra, kurios valandos dar laukiu.
– Ar būti aktore buvo jūsų mažų dienų svajonė? Kas pastūmėjo eiti šiuo keliu?
– Aktorystė – įgyvendinta vaikystės svajonė. Mokykloje žinojau, kad man neprireiks matematikos, nes skaičiai ne mano draugai.... Aš visada žinojau ko noriu, galbūt tas žinojimas ir ėjimas pirmyn net tada, kai kiti sakė, kad nesugebėsiu, padėjo tapti tuo, kad esu šiandien.
– Ar prisimenate savo pirmąjį vaidmenį kine? Kokius jausmus sukelia prisiminimai?
– Niekada nepamiršiu! Juk tai „Valentinas vienas“! (Juokiasi) Apskritai – vienas pirmųjų sėkmingų filmų nepriklausomoje Lietuvoje. Tai yra vienas sėkmingiausių perliukų mano karjeroje.
– Pakalbėkime apie lietuvišką kiną. Dauguma žiūrovų, nors ir pakankamai gausiai lanko tuos filmus, juos vertina labai kritiškai. Per niūrūs arba per lėkšti. Kaip jūs vertinate lietuvišką kiną?
– Aš jį vertinu teigiamai. Džiaugiuosi lietuviško kino populiarumu šiandien. Kiekvienas gerai žiūrimas filmas duoda paskatą kitam filmui. Skirtingi prodiuseriai, kurdami filmą turi turėti minty, kad visgi yra viena komanda, nors ir dirba atskirai, nors ir kuria skirtingus filmų žanrus. Kurdami filmus turime būti atsakingi už žiūrovą. Juk nėra paslaptis, kad kuriame dėl jų.
– Kokie yra artimiausi planai? Gal turite naujų iššūkių?
– Aš, kaip visada, į šitą klausimą tik nusišypsau, ir tai yra pats tikriausias atsakymas tiems, kurie mano, kad turi apie tai žinoti.
