Abi šios datos tampa atskaitos tašku partiniams veikėjams – prie jų derinamos didžiosios statybos, valstybiniai užsakymai ir atidarymai. Minėjimų kursas vienareikšmis – moderni ir šviesi ateitis, socialistinės santvarkos pasiekimai, jaunystės ir modernybės kultas. 1965 m. skubama užbaigti modernią kavinę-restoraną „Palanga“ Lenino prospekte, surengti jubiliejinę Dainų ir šokių šventę, o 1967 m. – greta senojo Dailės muziejaus (buv. Rotušės) pastatyti Dailės parodų rūmus, skirtus šiuolaikiniam menui. Tuo metu paskelbiamas ir kino filmo apie Vilnių konkursas.
Ar šiame laike yra vietos senovei? Paradoksalu – bet taip. Tuo metu vaizduoti seną ir naują Vilnių tampa įprasta, netgi privaloma – senamiesčio bažnyčių bokštų formuojamas karpytas siluetas vaizduojamas naujųjų statybų stačiakampių formų fone. Tačiau daugeliui naujųjų vilniečių senasis Vilnius modernybės fone – nebe atgyvena (seniau populiari priemonė pabrėžti senojo atsilikimą ir modernybės privalumus), bet įkvėpimo ir pasigėrėjimo šaltinis. Ištisa politinio atlydžio sušildytų jaunų menininkų, kūrėjų ir inteligentų karta, suvažiavusi iš visų Lietuvos miestų, įkvėpimo semiasi senojo miesto dvasioje ir didybėje, formose ir legendose (Pvz., Antanas Sutkus ir Romualdas Rakauskas, Vilniaus šiokiadieniai, Vilnius: Mintis, 1965.)
Ar Grikevičių galima laikyti minėtos kartos atstovu? Neabejotinai. Jo tikslas – sukurti eilėraštį apie Vilnių. Jo priemonė – Vilniaus senamiestis. Jam rūpi „susieti dabartį ir praeitį, o ne atskirti jas!“ Todėl Grikevičius siekia parodyti ne vieną, o tris miesto veidus: laiko kontrastus, karo prisiminimą - gernika (Pablo Picasso paveikslas Guernica (1937), skirtas Ispanijos pilietinio karo metu subombarduoto baskų miestelio Gernikos atminimui, tapo bendriniu žodžiu ir vaizdu karo baisumams prieš civilius gyventojus ir sugriovimų beprasmybei perteikti; paveikslas, tapęs protestų prieš karą simboliu, buvo populiarus ir Sovietų Sąjungoje) ir dabartį, bet filme neabejotinai dominuoja senasis miestas. Režisierius stengiasi suteikti Vilniui istorinį laiką – senamiesčio rūmų kartušais slysta kamera, fiksuojanti didikų herbus, fone pasigirsta M. K. Oginskio „Atsisveikinimo su Tėvyne“ fragmentas – simboliai, kuriuos bėgant metams mažai kas perskaito. Sovietizacijos procese tik architektūros paminklu tapusiam Vilniaus senamiesčiui savita Ezopo kalba režisierius siekia suteikti istorinę dimensiją.
Guernica (karo prisiminimas)
Vargu ar 1944 m. liepos 9 d. vokiečių karinį lėktuvą pilotavęs lakūnas galvojo apie miesto, virš kurio suko ratus, grožį. Jis turėjo kitą užduotį – iš oro žvalgybiniais tikslais užfiksuoti Vilnių ir jo apylinkes. Vokiečių kariuomenė rengėsi susidūrimui su Vilniaus link artėjančia Raudonąja armija. Tuo metu buvo padarytos bene paskutinės dar nesugriauto senojo miesto nuotraukos. 1944 m. rugpjūtį, po liepos šturmo, Vilniaus fotografas Janas Bulhakas su sūnumi Januszu taip pat gavo užduotį. Karinis Vilniaus komisariatas jam pavedė užfiksuoti vokiečių armijos miestui padarytą žalą. Architektas Zigmuntas Mečislovas Čaikovskis ir meno istorikas Marianas Morelowskis turėjo sudaryti „Vokiškųjų okupantų žalos Vilniaus senamiesčio pastatams bei architektūros paminklams planą“ (toliau – Žalos planas). Ar iš tiesų per Vilniaus šturmą ištisi sostinės kvartalai buvo nušluoti nuo žemės paviršiaus, kaip vėliau teigė sovietiniai urbanistai?
Žalos planas liudija, kad iš senamiestyje buvusių 525 apstatytų sklypų stipriai apgadinta buvo 181 su puse pastato, tačiau paaiškinta, kad iš tiesų iš jų tėra tik 11 visiškai sugriautų namų, stipriai apgriautų – 45, o kapitalinio remonto reikia 125 namams. Likę 344 pastatai plane pažymėti kaip nesužaloti arba reikalingi paprasto remonto, taigi senamiestyje sužalota trečdalis pastatų. Minėtos komisijos duomenimis, visame Vilniaus mieste iš 13 156 iki karo buvusių gyvenamųjų namų visiškai buvo sugriauti 3 355 (26 proc.), iš dalies sužaloti 2 822 (21 proc.), iš 32 bažnyčių nesugriauta nė viena, sužalota 12 (38 proc.), iš 13 cerkvių visiškai sugriauta 1, sužalota 12 (92 proc.), 1 mečetė – nei sugriauta, nei sužalota, iš 104 sinagogų visiškai sugriautos 69 (66 proc.), sužalotos 25 (24 proc.), iš 9 tiltų visiškai sugriauti 2 (25 proc.), sužaloti 2 (25 proc.). Šie duomenys nesutampa su vėliau sovietinių ideologų skelbtais nuostoliais, esą buvo sugriauta pusė Vilniaus. Tai leidžia teigti, kad daugelį Vilniaus senamiesčio pokyčių pokario metais lėmė miesto atstatymo politika, kuriai įtaką darė ribota kultūros paveldo apsauga ir ekonominės priežastys, o bene daugiausia – senamiesčių modernizacijos ir sanacijos koncepcija.
Laiko kontrastai (senamiestyje)
Vilnių Grikevičius apžvelgia nuo Gedimino pilies bokšto – niekada nepraradusio reikšmės miesto simbolio. Pilies griuvėsiai ir bokštas – kruopščiai restauruotas. Tai buvo pirmasis sovietų atliktas restauravimo darbas Lietuvos SSR sostinėje (1948–1949 m.). O septintasis dešimtmetis – tai Lietuvos SSR restauratorių triumfo metas. Tai jų dėka senamiestis kompleksiškai restauruojamas, sendinamas, atlietuvinamas.
Miesto tvarkymo darbai buvo pradėti 1948 m., o 1953 m. patvirtintas Vilniaus m. generalinis planas. Tiesa, tuo metu senamiesčio tvarkyba buvo pavesta ne architektams restauratoriams, o urbanistams ir, nepaisant to, kad daugelis senamiesčio namų ir kvartalų buvo pažymėti kaip architektūros paminklai, jų griovimą sankcionavo perspektyvinio planavimo schemos. Daugelyje pokario Europos šalių taikytas senamiesčių modernizacijos ir sanacijos metodas, kuriuo remiantis istorinės miesto dalies higienos, gyventojų tankumo, transporto problemos sprendžiamos griaunant techniškai susidėvėjusius pastatus, mažinant užstatymą, platinant gatves, o istorinius pastatus keičiant šiuolaikiškais. Sanacija buvo ypač sėkmingai pritaikyta sovietinėje urbanistikoje. Motyvuojant patogaus gyvenimo ir transporto pralaidumo normomis, senamiestis neišvengė stambesnių ir smulkesnių griovimo darbų, gatvių platinimo, skverų ir aikščių įrengimo, apželdinimo, uždarų kiemų jungimo į bendrus kvartalo kiemus.
Restauracinė mintis to meto Vilniuje buvo menka. Tarpukario specialistai lenkai repatrijavo, o 1950 m. įsteigtos Mokslinės restauracinės gamybinės dirbtuvės specialistai neturėjo patirties. Vis dėlto šioje įstaigoje formavosi savita patriotinė atmosfera, kurioje ryškėjo senojo Vilniaus „atlietuvinimo“ ir kompleksinio restauravimo kryptys. Grikevičiaus filme matomi Pilies gatvės pastatų gotikiniai fasadai – vilniečių restauratorių darbo (o drauge ir požiūrio, kad būtent gotika išreiškia senojo lietuviško Gedimino miesto formas) rezultatas. Visgi didžiausias Vilniaus restauratorių pasiekimas – 1956 m. inicijuotas senamiesčio rekonstrukcijos (regeneravimo) planas – pirmasis toks kompleksinis paveldosauginis istorinio miesto apsaugos dokumentas Sovietų Sąjungoje. Atsižvelgdamas į architektų nepasitenkinimą tiesiant Muziejaus (dab. Vokiečių) g. bulvarą, dėl kurio buvo griaunami ištisi kvartalai, Statybos ir architektūros reikalų komitetas užsakė ir 1959 m. patvirtino restauratorių parengtą projektą (vadovas Kazimieras Šešelgis).
Tiesa, net ir kompleksiškai saugomas, Vilniaus senamiestis buvo nuolat modernizuojamas. Nemažai pastatų, pažeistų karo metais, sunyko ne dėl ideologinių priežasčių, bet neremontuojami tiesiog suiro. Jų vietose septintajame dešimtmetyje pradėta statyti naujus pastatus. Filme matyti, kaip keliamas pabaigtuvių vainikas ant būsimojo kino teatro „Maskva“ stogo (archit. Gediminas Baravykas, 1967). Kitoje Rotušės pusėje, „išvalytame“ sklype, ant senųjų rūsių baigiami statyti Dailės parodų rūmai (dabar Šiuolaikinio meno centras, archit. Vytautas Edmundas Čekanauskas, 1967). Septintojo dešimtmečio Vilniaus senamiestis – modernizuotas, įpaminklintas, restauruotas, sekuliarizuotas, perinterpretuotas ir pritaikytas šiuolaikiniam gyvenimui.
Dabartis (naujasis Vilnius)
Naujojo Vilniaus vaidmenį filme atlieka Antakalnio daugiaaukščiai ir naujų parduotuvių vitrinos (tai pirmasis mikrorajonas Vilniuje, tapęs eksperimentine gyvenamosios statybos aikštele). Kitoje Neries pusėje jau pastatyti Žirmūnai (mikrorajonas, tuo metu vadintas D-18, archit. Birutė Kasperavičienė, 1964). Tiesa, jie dar neapdovanoti SSRS valstybine premija už tipinės masinės gyvenamosios statybos rajoną – ją gaus tik 1968 m., tačiau žurnalistai jau fotografuoja, filmuoja, rašo, ir publikuoja. Toliau Vilnius plėsis būtent taip – aplinkiniais mikrorajonais, tarsi karoliukai suvertais ant transporto magistralių.
Pažiūrėti filmą „Laikas eina per miestą“ bei susipažinti su filmo kontekstais galima Nepriklausomos sinematekos svetainėje www.sinemateka.lt.
