Truputį gėdinga patirtis, nes gi kaip čia taip, bet po jos supratau, kad siaubo filmai, kuriuose kūno žalojimas – svarbus scenarijaus elementas, skirti ne man. Sau išvadas pasidariau, šitą temą uždariau ir ties šiomis istorijomis nebegaištu laiko.
Kita patirtis įvyko seniau – prieš penkioliką metų, 2006 metais. Poetiškai sakant, menu, kaip šiandien. Buvau tada antrakursė studentė ir perspektyvus jaunuolis mane pakvietė į pasimatymą kine. Nelabai domėjausi, į kokį filmą einam, ir kodėl būtent į kiną. Pasimatymas – stresą keliantis reikalas buvo ir taip.
Kompanionas pasakojo apie tuo metu „Vingio“ kino teatre vykstantį filmų festivalį „Kino pavasaris“ ir apie mus laukiantį soldoutinį kino seansą. Nedaug man tas ką reiškė tuo metu, bet sausakimša salė ir netilpę žiūrovai darė įspūdį. Susižavėjimą kėlė ir vaikino gebėjimas gauti bilietus į tokį seansą. Abu jautėmės kaip tikri vipai. Dabar atrodo, kad apie filmus tuo metu žinojau tiek, kiek televizijos ar DVD rodė. Tai buvo pirmasis gyvenime festivalinio kino seansas.
Nepaisant iš po atlapos ištrauktos šokolado plytelės, pasimatymo nuotaika pradėjo keistis, nes filmas buvo sukrečiantis ir žiaurus. Dar ir dabar prisiminus darosi nejauku. Ryškiai buvau nepasiruošus tokio kino patirčiai. Naiviai tikėjausi smagiai praleisti laiką, bet filmas taip nemanė.
Juosta pasakojo apie jauną kurčnebylę merginą, grupinį jos išprievartavimą, kankinimą ir užkasimą po žeme dar esant gyvai. Nors festivalio archyvuose prie šios kino juostos radau prierašą „juodoji komedija“, juoko man tą vakarą buvo mažiausiai.
Po seanso žiūrovai plojo atsistoję, o aš bijojau net namo grįžti ir kieme link savo namų bėgte nubėgau.
Todėl šias penkias kino rekomendacijas iš šių metų tarptautinio Vilniaus filmų festivalio „Kino pavasaris“ noriu skirti tiems žiūrovams, kurie tik pradeda pažintį su festivaliniu kinu ir nori klausimus keliančių, bet ne šokiruojančių patirčių.
„Triumfas“ (2020, Prancūzija)
Miela prancūziška komedija, kurioje senstelėjęs aktorius dirba su kalinių trupe ir stato spektaklį „Belaukiant Godo“. Kaip jiem sekasi ir su kokia kasdienybės filosofija gyvena kaliniai?
Pagal tikrą istoriją sukurta kino juosta, kurios pozityvus siužetas tiks visiems namų ūkio nariams.
„Obuoliai“ (2020, Graikija, Lenkija, Slovėnija)
Važiuodamas autobusu vyras pamiršta, kurioje stotelėje turėjo išlipti ir kas jis toks yra. Ligoninėje jam nustato amneziją, pasirodo, tokiu kaip jis – daugėja. Žmonės neprisimena savęs. Reabilitacijos klinikoje jis bando gyvenimą pradėti iš naujo.
Lėtas, minimalistinis filmas apie mūsų atmintį, užgniauštus jausmus, vienatvę ir kiekvieno mūsų emocijų valdymo mechanizmus. Kaip mes kovojame su savimi, kai kažką skauda, kai norime užsimiršti?
„Gagarinas“ (2020, Prancūzija)
Paauglys Jurijus gyvena avarinės būklės daugiabutyje, kurį įsakyta nugriauti ir gyventojus iškeldinti. Bėda ta, kad jaunuolio mama išėjo iš namų ir jį paliko. Kur jam reikės eiti?
Kaip jauno žmogaus fantazijos padeda išgyventi suaugusiųjų pasaulyje? Ir kiek talentingų vaikų auga skurde be galimybės tobulėti?
„Moteris, kuri pabėgo“ (2019, Pietų Korėja)
Simpatiškas ir minimalistinis pasakojimas apie moterį, kuri lanko savo drauges. Jų pokalbiai apie gyvenimą, kasdienybę ir meilę.
Patiks visiems norintiems persikelti į Pietų Korėjos kultūrą ir pro rakto skylutę pamatyti, ką žmonės dirba ir veikia visą dieną.
Nepatiks tiems, ką erzina ilgi ir statiški dialogai.
„Toro“ (2020, Prancūzija, Belgija)
Na, ir pabaigai, matyt, reikėtų pažiūrėti kokią absurdo komediją. Patį absurdiškiausią dalyką šiame filme aš galiu atskleisti – istorijoje dalyvauja šuns dydžio musė, visa kita bus lyg prancūziška „Bukas ir bukesnis“ versija.
Vasariška, miela komedija apie du draugelius ir jų nuotykius. Prieš žiūrint šią juostą reikia atlikti būtiną veiksmą – atjungti logiką ir leistis į nuotykius su tinkamu nusiteikimu.
