Nieko nenustebins faktas, kad miuziklo istorija prasidėjo nuo garso kine. Garso ir vaizdo sinchronizavimas – siekis, bandytas įgyvendinti nuo pat kino atsiradimo. Tačiau Holivudo magnatai šios idėjos nepalaikė. „Kokia prasmė?“ – klausė jie. Juk nebylus filmas neturi kalbos barjero, todėl jį gali žiūrėti viso pasaulio žiūrovai, reikia tik pakeisti titrus. Ankstyvojo dvidešimtojo amžiaus kino pramonė buvo konservatyvi ir nenusiteikusi rizikuoti. Toks projektas kaip garsinis kinas kainuotų daugybę investicijų, o naujovės sėkmę garantuoti visada sunku.
Vis dėlto publikos reiklumas naujoms technologijoms ir meninės raiškos priemonėms privertė „Warner Bros“ nusileisti, ir 1927-aisiais studija sutiko finansuoti Alano Croslando režisuojamą „Džiazo dainininką“ (The Jazz Singer). Tai istorija, kuri pasakoja apie jauną žydų kilmės amerikietį, kuris prieš dievobaimingos šeimos valią, ėmė dainuoti aludėje.
Šis filmas sulaukė tokios sėkmės, kurios neprognozavo niekas – žiūrovai sausakimšai pildė kino sales į kiekvieną seansą. Nuo tada garsinis kinas vos per porą metų pilnai pakeitė nebylųjį, o netrukus ekrane atsirado ir galimybė filmuoti spalvas. Tai, ir tam tikri to meto auditorijos poreikiai, leido susiformuoti žanrui, kuris šias technines galimybes išnaudojo maksimaliai – miuziklui.
Populiarumas susijęs su sunkumais
„Džiazo dainininko“ sėkmė įkvėpė Holivudą, ir visos studijos lyg susitarusios ėmė kepti miuziklus. Didžiosios depresijos metais žiūrovui to ir reikėjo – kažko linksmo, spalvingo, šiek tiek lėkšto, bet pakeliančio nuotaiką. Kino pramonė atliepė šį poreikį ir repertuaruose ateinančius keletą metų miuziklų tikrai netrūko.
Vis dėlto, Depresijos metais žiūrovo kišenė buvo riboto pilnumo, todėl poreikis stebinti vertė studijas varžytis tarpusavy. Būtent taip neatskiriama miuziklo dalimi tapo šokis. Pirmieji į tai profesionaliai pažiūrėjo tie patys „Warner Bros“, kurie įkalbėjo „Brodvėjaus“ šokio režisierių Busby Berkley prisijungti prie kompanijos. Filmo „42-oji gatvė“ (42nd Street) choreografija, kurią kūrė Berkley, pribloškė žiūrovus, tad greitai šis filmas tapo nauju kokybės standartu kino industrijoje.
Kino miuziklai savo aukso amžių išgyveno Antrojo pasaulinio karo metais, kai konfliktų nuvarginta visuomenė būriais traukė į kino teatrus, siekdama pamiršti kasdienius vargus. Kaip tik tuo metu gimė tokie miuziklo žanro šedevrai kaip „Ozo šalies burtininkas“ (The Wizard of Oz) ir „Susitikime Sent Luise“ (Meet Me in St. Louis). 1945-aisiais – paskutiniais karo metais – šeši iš dešimties populiariausių filmų Amerikos kino teatruose buvo miuziklai.
Iš vaidybos – į animaciją
Tačiau tokio populiarumo miuziklas kaip žanras daugiau niekada nepasiekė. Sulig šeštojo dešimtmečio pradžia susidomėjimas juo ėmė sparčiai smukti, o kartu – ir studijų noras investuoti į originalius scenarijus.
Žinoma, šis laikotarpis taip pat paliko klasika tapusių filmų, tačiau jie yra daugiau išimtis nei taisyklė. Dauguma miuziklų nuo šeštojo iki devintojo dešimtmečių tebuvo scenarijų adaptacijos, kurių pasirodymą daugiau lėmė režisierių entuziazmas, nei paklausa. Nors tokios adaptacijos kaip „Briliantinas“ (Grease) buvo labai mėgstamos, apskritai kine ėmė vyrauti draminis realizmas, su kuriuo spontaniški šokiai ir dainos derėjo sunkiai.
Vis dėlto devintajame dešimtmetyje miuziklas atrado naują nišą – animaciją, kuri ne tik neleido žanrui nugrimzti į užmarštį, bet ir pasiūlė jį jaunesnei auditorijai. Miuziklo forma ypač tinkama pasirodė „Disney“ studijai, tad ji filmo muzikai kurti ėmėsi samdyti žymiausius kompozitorius. Pavyzdžiui, 1991-aisiais pasirodęs „Gražuolė ir pabaisa“ (Beauty and the Beast) šiandien laikomas vienu geriausių visų laikų miuziklų.
Antrasis miuziklo šimtmetis
„Disney“ ir kitos animacinių filmų studijos ir dabar mėgsta muziką ir dainas, jos patinka ir vaikams. Tačiau su ankstesnių laikų šlove miuziklas į didįjį ekraną niekad taip ir negrįžo. Nors kino teatruose vis pasirodo didelio biudžeto miuziklų, tik nedaugelis jų įstengia sutraukti žiūrovų mases ir uždirbti pelno.
Vieni iš šiuolaikinių, komercinės sėkmės sulaukusių miuziklų pasižymėjo tuo, kad pradėjo kitaip žiūrėti į muziką. „Mulen Ružas“ (The Moulin Rouge) naudojo žinomas – tiek senas, tiek naujas – pop dainas, o „8 mylia“ (8 Mile) novatoriškai į šį žanrą įtraukė hip hopą. Tuo tarpu tokie filmai „Svynis Todas“ (Sweeney Todd) ir „Vargdieniai“ (Les Misérables) parodė, kad pasitelkus stiprią režisūrą ir šiek tiek nostalgijos pjesei bei operai, galima sukurti sėkmingą filmą
Tačiau vienas praėjusių metų filmas sulaukė išskirtinio populiarumo. Žinoma, tai – „Kalifornijos svajos“ (La La Land). Tai ne šiaip populiarus filmas – jis laimėjo šešis „Oskarus“, pirmasis istorijoje gavo septynis „Auksinius gaublius“, o šiai dienai yra žiūrimiausias visų laikų miuziklas. Tad kas gi lėmė tokį „Kalifornijos svajų“ populiarumą tokiais laikais, kai pats žanras jau yra tapęs kone archyviniu?
Žinoma, didelis biudžetas, garsios aktorių pavardės, ryškios spalvos ir kostiumai, puikus kameros darbas ir originali Justino Hurwitzo muzika šio filmo kokybe abejoti neleidžia. Tačiau nepamirškime ir to, kad 2016-ieji buvo pokyčių politikoje metai, kurie daug kam optimizmo nekelia. Todėl visai gali būti, kad filmai, kurie galės suteikti poros valandų atotrūkį nuo realybės nuotaikų, netolimoje ateityje taps labai paklausūs.
