Tokius laiškus ponas Thringas rašydavo kone kasdien. Šiuo konkrečiu atveju kiek neįprasta buvo nebent pati pabaiga: „Kaip minėjau, tarp draugijos narių turime daug literatūros leidėjų. Jei jums prireiktų pagalbos, susijusios su jūsų vyro literatūrine veikla, neabejoju, kad pranešite apie tai grąžindama anketą.”
Laiškas buvo skirtas Naitsbridže gyvenančiai poniai Stoker. Ji nedelsdama išsiuntė užpildytą formą kartu su pirmuoju narės mokesčiu, o taip pat, sutvarkiusi formalumus, be užuolankų papasakojo ponui Thringui, kokios būtent pagalbos tikisi. Į voką buvo įdėti dokumentai, kuriuos ji gavo iš Berlyno. Tarp jų buvo praėjusį mėnesį vykusio kinematografinio renginio programa ir jį reklamuojantys piešiniai, vaizdavę vieną groteskiškiausių kada nors Thringo matytų būtybių. Jos bjaurus įdubęs veidas labiau priminė graužiką nei žmogų, kaukolė buvo plika ir išsipūtusi, o ausys smailios. Iš šlykščios pravertos burnos kyšojo du žiurkiški kandžiai.
Į poną Thringą žvelgęs veidas priklausė vokiečių aktoriui Maxui Schreckui, o programėlė skelbė apie režisieriaus Friedricho Wilhelmo Murnau sukurtos Bramo Stokerio romano „Drakula“ laisvos ekranizacijos premjerą. Rašytojo našlė piktai pabrėžė, kad ekranizacija buvo ne tik laisva, bet ir atlikta be jos, kaip teisių turėtojos, leidimo, taigi ir nemokant jai nė skatiko. Tuo tarpu pats filmas barokišku pavadinimu „Nosferatu: Siaubo simfonija“ sudarė nors ir makabriško, bet gan sofostikuoto ir ambicingo kūrinio įspūdį. O ir jo premjera buvo ganėtinai prabangi: peržiūrą lydėjo simfoninio orkestro muziką ir gausiai aptarinėjo vietinė spauda.
„Nosferatu“ finansavusi studija „Prana-Film“ buvo įkurta 1921-ųjų sausį verslininko Enrico Dieckmanno ir dizainerio, dailininko ir architekto Albino Grau. Pavadinimą jai davė budistinė sąvoka, reiškianti visą tikrovę persmelkiantį gyvybės dvelksmą, o jos artimiausių kūrybinių planų sąrašas (be „Nosferatu“ į jį buvo įrašyti tokie pavadinimai, kaip „Pragaro sapnai“ ir „Pelkių velnias“) liudijo akivaizdų verslo partnerių polinkį į romantizmą ir šiurpias keistenybes. A.Grau buvo aistringas spiritistas be jokios ankstesnės kino filmų gamybos patirties, E.Dieckmanno kompetencijos ganėtinai neapibrėžtos. Aišku viena: Bramo Stokerio romanas „Drakula“ jiems buvo gerai žinomas, ir A.Grau puikiai suprato galingą šios istorijos kinematografinį potencialą.
Studijos prodiusuojami filmai turėjo atitikti „naujuosius meno kūrimo principus“, kurie tarpukario Vokietijoje be jokios abejonės reiškė ekspresionizmą. Teatre, kine ir dailėje šiam judėjimui paprastai buvo priskiriami kūriniai, linkę į įvairius vaizdo iškraipymus, hiperbolizavimą ir kraštutines metaforas. Vizualiniu požiūriu ekspresionistiniuose kūriniuose dominuodavo vidujybės kraštovaizdžiai, daugiausiai dėmesio skiriant kompozicijai ir šešėlių žaismui.
Visgi, kaip ir šiuolaikinio postmodernizmo atveju, ekspresionizmas buvo itin lanksti kategorija ir dažnai vienijo labai įvairias, netgi prieštaringas praktikas. Ekspresionizmo šedevru laikomas „Daktaro Kaligario kabinetas“ (Das Cabinet des Dr. Caligari, 1920) buvo pabrėžtinai tapybiškas ir teatrališkas, amžininkų net kritikuotas dėl pernelyg menkai išnaudotų kameros suteikiamų raiškos galimybių. Tuo tarpu „Nosferatu“ buvo filmuotas ne tarp dirbtinių paviljono dekoracijų, bet natūraliose lokacijose, ir kritikos bei pagyrų susilaukė būtent dėl to. Ekspresionistiniu laikyto „Golemo“ (Der Golem, wie er in die Welt kam, 1920) režisierius apskritai neigė bet kokias sąsajas su šiuo judėjimu.
Regis, bene vienintelis bendras tarpukario vokiečių kino kūrėjų bruožas buvo žanrų bei estetinių kategorijų ribas peržengiantis individualumas, natūraliai persmelkiantis ir jų kūrinius. Antai, „Nosferatu“ vizualinį ir prasminį kodą formavo ne tik jo režisieriaus patirta teatro režisieriaus Maxo Reinhardto įtaka, bet ir filmo prodiuserio Albino Grau gilus susižavėjimas okultizmu.
Pavyzdžiui, filme yra scena, kurioje Tomas Hatleris atneša vampyrui grafui Orlokui laišką nuo savo pamišusio darbdavio. Abi dokumento pusės matomos kadre vos kelias akimirkas. Tačiau išsami juostos analizė, paskelbta prancūzų kino žurnale „Positif“ 1980-ais, rodo, kad A. Grau specialiai tai progai sukūrė sudėtingą kabalistinių ir astrologinių simbolių sintezę, kuria ir užpildė filmavimui naudotą popieriaus lapą. Tarp akivaizdžių šio laiško vizualinės inspiracijos šaltinių – ne tik įvairūs hermetiški simboliai, kuriuos mėgo naudoti Bramo Stokerio romano iliustratoriai, bet ir tarp uždarų draugijų plačiai paplitusi praktika įtraukti į parašus alcheminius ar mistinius ženklus, iškalbingus tik žinantiems slaptą kodą.
Beveik liguistas dėmesingumas iš esmės nereikšmingoms detalėms leidžia įtarti, kad prodiusuodamas filmą A.Grau visų pirma norėjo realizuoti savo asmenines kūrybines ambicijas. Todėl neturėtų stebinti, kad galutinis „Nosferatu“ biudžetas buvo ženkliai didesnis nei iš pradžių planuota. Iškart po premjeros paaiškėjo, kad vien išlaidos reklamai viršijo visas gamybos sąnaudas. Niekam iš projekto vykdytojų net nekilo mintis, kad nesankcionuota romano ekranizacija galėtų sukurti problemų. Be to, juk jie pakeitė veikėjų vardus, o be to įvardijo pirminį šaltinį.
Bramo Stokerio našlė taip nemanė ir vokiečių įžūlumą priėmė asmeniškai. Juolab, kad po vyro mirties jos finansinė sudėtis darėsi vis prastesnė. Kažkiek padėjo sūnus Noelis, tuo metu dirbęs buhalteriu, tačiau jiedu niekada nebuvo labai artimi. Beveik visi jos vyro knygų tiražai buvo išparduoti, ir tikėtis honorarų iš pakartotinių leidimų artimiausių metu neteko.
Tarp vertingiausių ponios Stoker daiktų buvo keletas paveikslų, su kuriais niekada nenorėjo išsiskirti. Jie įkūnijo prisiminimus apie tolimus laikus, kai Stokerių šeima buvo apsupta buržuazinio blizgesio ir tokiais kultūrinio elito atstovais kaip Johnas Singeris Sargentas, Jamesas McNeillas Whistleris ir Prerafaelitai. Mirus artimam šeimos draugui Henriui Irvingui, Stokerių ryšiai su šia kompanija susilpnėjo. O po vyro mirties Florence vėl atsidūrė tokioje pat skurdžioje padėtyje, kuri kadaise sutrukdė jos santuokai su Oscaru Wilde’u. Dabar miręs buvo ir Wilde’as, ir jos vyras. Grafas Drakula buvo vienas nedaugelio dalykų, dar likusių jai iš praeities. Vokietijoje buvo pasikesintą ir į jį.
Nors Florence Stoker vykdytas atkaklus „Nosferatu“ puolimas buvo motyvuotos asmeninės desperacijos, bent iš dalies ji lėmė ir įžvalgi verslininkės nuojauta. Per kelis dešimtmečius gotikinė literatūra tapo itin paklausia medžiaga, kurią kino kūrėjai vis dažniau perkelinėjo į ekranus.
Vienas pirmųjų į gotikinę literatūra atsigrežę George’as Mélièsas, 1899-ais sukūrės vos minutės trukmės filmą „Ugnies stulpas“ (La colonne de feu). Jame buvo vaizduojama paskutinė sero H. Riderio Haggardo romano „Ji“ sceną, kurioje prarastos civilizacijos karalienė žengia į šventąją ugnį ir tampa nemirtinga. 1908-ais pasirodė Otiso Turnerio filmas „Dakratas Džekilas ir ponas Haidas“ (Dr. Jekyll and Mr. Hyde), pirmoji Roberto Louiso Stevensono romano ekranizacija. Viggo Larseno filmo „Pilkoji ponia“ (Den graa dame, 1909) pagrindu tapo Šerloko Holmso romanuose aprašyta mįslė, kurioje figūruoja paslaptinga moteris-šmėkla ir įvyksta keletas mįslingų žmogžudysčių.
1910-ais pirmos kinematografinės „Frankenšteino“ versijos prodiuseriu tapo Thomas Edisonas (patį filmą režisavo Jamesas Searle’as Dawley). Po penkerių metų kitas amerikietis, Josephas W.Smiley sukūrė beveik valandos trukmės filmą poetišku pavadinimu „Gyvenimas be sielos“ (Life Without Soul). Jo įkvėpimo šaltiniu taip pat tapo Mary Shelley romanas. Dar viena jo ekranizacija pasirodė 1921-ais, šįkart jau Italijoje. Maždaug keturiasdešimties minučių filmo „Frankenšteino pabaisa“ (Il mostro di Frankenstein) režisieriumi tapo Eugenio Testa.
Kino pionierė ir pirmoji moteris režisierė Alice Guy Blaché 1913-ais pavertė Edgaro Allano Poe apsakymą „Šulinys ir švytuoklę“ trisdešimties minučių „epu“, o kito Poe apsakymo įkvėptas Maurice'as Tourneur tais pačiais metais sukūrė žiūrovams šiurpą kėlusį filmą „Profesoriaus Plunksnos ir daktaro Dervos sistema“ (Le système du docteur Goudron et du professeur Plume).
Teisybės dėlei reikėtų paminėti, kad ankstyvuoju kino raidos laikotarpiu ekranizuojami buvo toli gražu ne tik gotikiniai romanai ir apsakymai. Ilgesniais ir trumpesniais filmais virto žinomos W.Shakespeare’o pjesės, Dantės „Dieviškoji komedija“, „Robinzonas Kruzo“, „Alisa stebuklų šalyje“, „Guliverio kelionės“ ir daugelis kitų kūrinių. Natalija Arlauskaitė knygoje „Savi ir svetimi olimpai: ekranizacijos tarp pasakojimo teorijos ir kultūros kritikos“ (2014) teigia, kad literatūra, kaip pripažintas ir gilias tradicijas turintis menas, dažnai buvo laikoma kino meniškumo mokytoja. Negana to, kino kūrėjai, siekdami sudominti naujuoju menu augančios viduriniosios klasės atstovus, siekė sukurti sąsajas su jiems jau žinomais personažais. Tad įvairios ekranizacijos būdavo ne tik rafinuotumo pratybos, bet ir savotiškas naujojo meno legitimacijos – t.y. statuso kėlimo – būdas.
Visgi, gotikinės literatūros pasirinkimas nebuvo visai jau atsitiktinis. Svarbiu veiksniu tapo gotikinei literatūrai įprastų turinių – įvairių tikrų ir įsivaizduojamų pabaisų, taip pat senąsias viduramžių pilis apsėdusių vaiduoklių ir kt. – parankumas demonstruojant naujojo meno galimybes. Lygiai kaip filmuojant iliuzionistų triukus, filme, skirtingai nei, tarkime, teatro pastatyme, galima buvo iš tiesų parodyti visus antgamtiškus įvykius, kurie vertė šiauštis plaukus gotikinių pasakojimų mėgėjų plaukus.
Neabejotinai svarbia aplinkybe tapo ir neįtikėtinas gotikinių istorijų populiarumas. 18 amžiaus viduryje gimęs žanras dėl savo schemiškumo žaibiškai išplito ir per kelis dešimtmečius tapo neatsiejama kolektyvinės vaizduotės dalimi. Pavyzdžiui, skaitančiųjų skaičius Didžiojoje Britanijoje išaugo nuo pusantro milijono 1780-ais iki septynių-aštuonių milijonų 1830-ais, ir šis augimas sutampa su laikotarpiu, kai fenomenaliai išpopuliarėjo gotikinė literatūra. Vadinasi, 19 amžiaus pradžioje daugumai naujai išsilavinusių žmonių siaubo istorijos tapo pirmaja perskaityta grožine literatūra. Ji ne tik formavo požiūrį į literatūrą ir jos skaitymą apskritai, bet ir suteikė jiems visiškai naują tikrovės suvokimo optiką. O grafas Drakula, šalia Frankenšteino monstro ir daktaro Džekilo su ponu Haidu buvo vienas žymiausių, beveik mitologinių jos personažų.
Ironiška: kreipdamasi pagalbos į Didžiosios Britanijos autorių draugiją Florence Stoker net nežinojo, kad prieš metus „Drakula“ jau buvo ekranizuotas, tik ne Vokietijoje, o Vengrijoje. Kaip ir daugelis šiuolaikinių kino istorikų, ji manė „Nosferatu“ esant pirmuoju bandymu pritaikyti jos vyro parašyto romano istoriją kino ekranui. Tačiau pirmasis filmas, kuriame pasirodė žymiausias pasaulyje vampyras, vadinosi „Drakulos mirtis“ (Drakula halála). Scenarijų jam padėjo parašyti Mihály Kertészas, vėliau išvykęs į Holivudą ir Michaelo Curtizo vardu tarp kitų filmų sukūręs ir žymiąją „Kasablanką“ (Casablanca, 1943).
„Drakulos mirties“ laukė mįslingas likimas. Po ilgos ir komplikuotos gamybos jo premjera premjera įvyko 1921 m. vasarį Vienoje, tačiau Austrijos spaudoje apie tai nėra pavykę rasti kokių nors įrašų. Netrukus dėl nežinomų priežasčių filmas buvo išimtas iš Vengrijos ir Austrijos kino teatrų, ir kol kas nerasta jokių įrodymų, kad jis kada nors buvo pakartotinai išleistas arba rodytas kitose šalyse. 1923-iais filmas tiesiog dingo kartu su visomis jo kopijomis.
Panašios baigties Florence Stoker linkėjo ir vokiškai ekranizacijai. Jos bylinėjimasis su „Prana-Film“ atstovais užtruko kelis metus. Kurį laiką ji mėgino išsireikalauti sau atitinkamo dydžio honorarą. Tačiau savo pirmojo filmo gamybos ir išleidimo kaštų nepakėlę studijos įkūrėjai bankrutavo ir niekaip negalėjo patenkinti teisių turėtojos reikalavimus. Tuomet ponia Stoker pakeitė strategiją ir, greitai atsisakiusi pasiūlymo pačiai perimti filmo teises, pasiryžo žūtbūt pasiekti, kad būtų sunaikintos visos išlikusios jo kopijos.
Norisi pabrėžti: šis atvejis yra beveik beprecedentis. Dauguma „prarastų“ filmų dažniausiai tokiais tapdavo dėl nepriežiūros ar nelaimingų atsitikimų. Tačiau „Nosferatu“ atveju bene vienintelį kartą kino istorijoje kino meno kūriniui mirties bausmę siekė skirti asmuo, neturintis jokių žinių apie jo turinį ar meninę vertę. Užtat Florence Stoker puikiai žinojo savo teises, o „Drakulos“ teisės buvo vienintelis jo pragyvenimo šaltinis.
Laimei, jos planas nepavyko. Nors sprendimas sunaikinti kopijas buvo priimtas, Vokietijos teismas nepateikė jokių rimtų pilno filmo sunaikinimo įrodymų. Originalus filmo negatyvas taip ir nebuvo rastas. „Nosferatu“, nelyginant vampyras, paliko Vokietijos ribas ir neapibrėžtam laikui pasislėpė, kol galėjo saugiai pasirodyti vėl.
