Pokalbio pradžioje D.Kasmanas dalijosi gera nuotaika – už lango Niujorke, kuriame jis šiuo metu gyvena, šviečia saulė, jau beveik šilta. Be to, po metų pertraukos pagaliau duris atvėrė kino teatrai.
Tiesa, kol kas jie galės dirbti tik 25 proc. pajėgumu. Pasak D.Kasmano, tai nepriklausomo kino industrijai labai svarbu, nes sugrįžta itin laukta galimybė rodyti kino premjeras Niujorke.
„Brutalu“ buvo tas būdvardis, kurį pavartojo pašnekovas, apibūdindamas kino teatrų situaciją pandemijos metais. Anot jo, kai kurie mažieji kino teatrai tiesiog bankrutavo, dar kiti tiesiog egzistuoja.
„Mes neturime sistemos, kuri remtų meną, nors kai kurie pelno nesurenkantys kino teatrai gauna mokesčių lengvatų, – pasakojo. – Vis dėlto, kiekviena valstija skirtingai tvarkėsi, tarkime, Niujorke visos salės buvo uždarytos, bet Ilinojuje atvirkščiai. Kai kurie kolegos tiesiog sugrįžo į savo gimtuosius miestus, kad galėtų reguliariai lankytis kine.“
Kino kultūra Niujorke
– Koks jausmas būti kino žmogumi Niujorke – svajingai vaikštote Lietuvoje tarsi būtumėte Woody Allenas?
– Užaugau mažajame miestelyje Kalifornijoje, o į Niujorką atvykau studijuoti kino. Universitete buvo be galo įdomu, tačiau gyvenimas Niujorke iš tiesų prapletė mano suvokimo ribas. Šis miestas yra kino kultūros centras, nors Los Andželas ir vadinamas kino industrijos sostine. Visada vertinau tą dosnų mažųjų ir didžiųjų kino teatrų repertuarą. Jaunystėje kasdien jaučiausi kaip kino festivalyje: per dieną peržiūrėdavau 2–3 filmus skirtinguose nišiniuose kino teatruose. Viename jų žiūri šešiasdešimtųjų japonų režisieriaus retrospektyvą. Kitame – populiarius Bolivudinius filmus, apie kuriuos niekada negirdėjai, bet sėdi kartu su 300 žiūrovų. Ir jie visi indai, nes visa Niujorko indų bendruomenė tą vakarą čia susirinko. Būtent šio miesto energija ir įvairovė, kurioje gyvename, yra nuostabi.
Bet kartais svajoju, kad Niujorke tebūtų vienas kino teatras, nes dažnai patiriu FOMO (angl. Fear of Missing Out, liet. Baimė ką nors praleisti). Pasirinkdamas kažkur dalyvauti renkiesi kažkur ir nedalyvauti. Vis dėlto, tai, apie ką mes dabar kalbame, tėra fantazija, nes 2020-ieji buvo absoliučiai viskas, tik ne tai.
– Ar jūs esate nusiteikęs prieš spragėsių valgymą kine?
– Aš absoliučiai už. Taip, esu snobas sinefilas, bet niekada nesudievinau kino, net kai kalbame apie ypač trapius kūrinius. Juk kinas yra bendruomeninė patirtis, o būdami kartu žmonės garsiai juokiasi, gadina orą ir valgo. Vis dėlto, labai priklauso nuo to, kokį maistą mes atsinešame… Su spragėsiais viskas gerai, bet jeigu seanso metu imate valgyti patiekalus (juokiasi). Niujorko kino teatruose galima išvysti keisčiausių elgesio apraiškų, kurios kartais erzina.
– „MUBI“ taip pat skirta atskira eilutė Jono Meko kinui. Ar esate jį sutikęs?
– Asmeniškai jo nepažinojau, tačiau buvau sutikęs renginiuose. Galiausiai, jis svarbus Amerikos kino istorijai, o ypač Niujorko. Jis įkūrė „Anthology Film Archives“ – tai viena mano mėgstamiausių vietų šiame mieste. Tiesa ta, kad tokio kino ilgiuosi labiausiai... Jeigu manęs sinefilai užsienyje paklaustų, ką vertėtų aplankyti Niujorke, tai šita vieta atsidurtų sąrašo viršūnėje.
Net ir būdamas senas jis buvo kupinas energijos, nuolatos troško kurti, filmuoti. J.Mekas niekada nesustojo būti kino advokatu – nuo pat pradžių iki galo jis buvo žmogus, bandęs išsaugoti šią meno rušį bei dirbti jai. Jis yra režisierius, kurį norime išlaikyti savo gyvenimuose. Dažnai apie jį mąstau.
Darbo kino platformoje kasdienybė
– Kaip pandemija paveikė „MUBI“ veiklą?
– Nepaisant to, kad „MUBI“ yra virtuali platforma, mes tiesiogiai susiję su nepriklausomais menininkais, festivaliais, kino teatrais. Džiaugiamės padidėjusiu lankytojų srautu. Esame šios ekosistemos dalis. Jeigu likusiai kino bendruomenei ir apskritai kultūrai sekasi, mums taip pat viskas gerai! Tad džiaugdamiesi padidėjusiu žiūrimumu jautėme ir pareigą padėti savo kolegoms kine.
– Kokiais būdais „MUBI“ padėjo festivaliams bei režisieriams?
– Yra daug būdų. Vienas jų – pasiūlyti oficialią partnerystę, rodyti jų kiną. Nežinau, kokia jūsų patirtis, tačiau mes apie „MUBI“ jau nuo pradžių mąstėme kaip virtualų festivalį, žiūrovui suteikiantį atradimo džiaugsmą. Kai didžiosios kino platformos kaip „Amazon“ arba „Netflix“ veikia tarsi prekybos centrai.
Mes su komanda važiuojame į festivalius, žiūrime jų rodomą kiną ir jį aprašinėjame. Tarkime, paskutiniuosius tris mėnesius dirbau su „Kino pavasariu“, dalyvavau su „Sundance“, Roterdamo, Berlyno kino festivaliais. Keičiantis rinkai nepriklausomam kinui sudėtinga prisitaikyti, o dėl pandemijos daugelis negalėjo gyvai dalyvauti renginiuose.
Mes tarsi skautai arba šių filmų advokatai, užtikrinantys, kad arthausines premjeras pamatytų daugiau žmonių ir kalbėtų apie tą naują filmą iš Tailando, debiutuojantį režisierių iš Brazilijos arba 80-metį kūrėją, kuris vis dar kuria nuostabų kiną.
– Ar festivaliai – tai vienintelis būdas, kaip debiutuojantys autoriai gali atsidurti „MUBI“? Galbūt kartais užtenka ir elektroninio laiško?
– Mes siekiame parodyti nedidelį kiekį atidžiai atrinktų filmų. Tas mus ir skiria nuo kitų platformų – kasdien „MUBI“ papildomas nauju filmu, tad visada yra ką žiūrėti. Kita vertus, mes kasdien ieškome turinio. Kaip ir minėjau anksčiau, nardome įvairiausiuose festivaliuose – kalbamės su režisieriais, prodiuseriais, ieškome virtualių naujienų. Taip pat priimame ir paraiškas, kurias mums gali atsiųsti jauni režisieriai.
– O kaip atrodo jūsų komandos kuratorystė? Kiek žmonių joje dirba? Kiek filmų peržiūrite kasdien?
– Mūsų komanda labai nedidelė, nors ir esame globali kino platforma. „MUBI“ dirba šeši programos sudarytojai, didesnę dalį sudaro žmonės, padedantys mums derybose bei administraciniais klausimais.
O peržiūrų skaičius tikrai priklauso nuo dienos. Pavyzdžiui, šiandien visą dieną paskyriau tik susitikimams, kas yra nuostabu, nes su komanda galiu aptarti, kokius filmus žiūrėsime, taip pat jų planus. Tačiau labiausiai laukiu festivalių – galimybės uždaryti biuro duris ir pasinerti į kiną.
Praėjusią savaitę Berlynalėje filmams skyriau visą dieną nuo ryto iki vakaro su trumpomis kavos pertraukėlėmis. Kasdien peržiūrėdavau apie šešis seansus. Taip, pirmąją dieną dieną buvo tikrai linksma, tačiau po kelių dienų nebegali atsiminti, kuris filmas buvo apie alkoholiką policininką, o kuris prancūzų komedija, filmuota Rivjeros pakrantėje.
Vis dėlto, žiūrėti kiną gyvai ir panirti į virtualią realybę kartu su kitais žmonėmis yra vertybė, kurią labiausiai vertinu festivaliuose. Visa tai ne apie kiekybę, o galimybę pamatyti tai, kas šiuo metu rūpi kūrėjams ir žiūrovams. Tai tarsi momentinė nuotrauka. 2020-ųjų kinas. Koks jis?
– Kas vaizduojama 2020-ųjų momentinėje nuotraukoje?
– Festivaliuose pajutau, kurie filmai buvo sukurti prieš pandemiją, o kurie jos metu. Berlyno kino festivalio „Auksinį lokį“ pelnė neįtikėtinai provokatyvus rumunų režisieriaus Radu Jude’o filmas „Nesėkmė dulkinantis arba šelmiškas porno“. Jaučiausi lyg šis kūrinys būtų sukurtas vakar, nes realybės fragmentai įsliūkino į fikciją. Pradedant tuo, kad Bukarešte visi dėvėjo kaukes, tęsiant diskusijomis apie interneto skandalus, konservatyvumą, misoginiją bei atšaukimo kultūrą (angl. „Cancel culture“). Po daugelio metų šis filmas atrodys kaip mokslinė fantastika – ji nereflektuos būsimosios kasdienybės, tačiau bus puiki momentinė 2020-ųjų nuotrauka.
Tiesa, turėkite omeny – jį nesaugu žiūrėti viešose vietose ir neįspėjus aplinkinių. Abu su žmona dirbame namuose, o man įprasta naudotis projektoriumi. Tik įsijungus R.Jude’o filmas prasidėjo efektinga sekso scena, kurioje aimanuojama ir keikiamasi. Netikėtai į kambarį įėjo mano žmona ir nustebusi pasiteiravo: „Ką tu čia žiūri? Prašau tai išjungti“.
– Įdomu, koks jūs esate kaip kino kritikas ir kuratorius. Pradžioje galvojau, kad tikrai turėtumėte būti snobiškas sinefilas. Tačiau prieš mūsų pokalbį panagrinėjau jūsų užrašus „MUBI“ ir peržiūrėjau vieną paskutiniųjų jūsų įvertintų filmų „The Night I Swam“. Kaip apibūdintumėte savo skonį?
– Be abejo, aš turiu savo individualų skonį. Kita vertus, geras kuratorius bando derinti asmeninius ir žiūrovų interesus. Tai mano mėgstamiausias filmas ir dalykas „tu jį privalai pamatyti“ neturėtų užimti viršaus. Vis dėlto, aukso vidurys itin įdomi vieta.
Nors ir pats esu amerikietis, aš mėgstu Holivudo klasiką, filmuotą studijose trečiajame–penktajame dešimtmečiuose. Manau, kad ši era kupina sumanumo, spontaniškumo. Nuostabūs režisieriai dirba su žvaigždėmis, ieško netikėtų būdų, kaip papasakoti istoriją.
Kalbant apie amerikietišką kiną šiandien, tai laikai stipriai pasikeitė, jis nebėra toks aktualus. Anuomet milijonai žmonių eidavo į kino teatrus, o dabar tik kai kurie lankosi teatruose, kai kurie žiūri internetu. Man patinka, kad Holivudo klasika sukuria jausmą, kad vieną ar kitą filmą žiūrėjo visi.
Ir žinoma, aš dievinu snobišką meninį kiną. Ypač to laikotarpio, kada šis kinas iš tiesų ir gimė. Prancūzų naujosios bangos, Andrejaus Tarkovskio ir t. t. Mėgstu šiuolaikinį nepriklausomą kiną, kokį rodo tokie festivaliai kaip „Kino pavasaris“. Apskritai vertinu režisierius, kurie praplečia ribas, o kiną supranta, kaip būdą papasakoti ką nors įdomaus bei pažinti pasaulį.
Filmas, apie kurį kalbėjote „The Night I Swam“, yra toks mielas kūrinys. Jam neprireikė didelio biudžeto, bet nagrinėjama problema yra tokia ambicinga. Ką iš tiesų reiškia būti vaiku, kuris yra pasimetęs, bet kartu nori patirti nuotykių? Režisieriai Damienas Manivelis ir Igarašis Kohei turėjo įsivaizduoti vidinį mažo berniuko, braidančio po pusnis, pasaulį.
– Bet jūs šį filmą įvertinote 4 balais iš 5. Ko pritrūko?
– Na, bet kiek gi iš tiesų tų 5 žvaigždučių filmų yra? Jeigu jūs manęs dabar paklaustumėte, kokie dešimt filmų yra mano mėgstamiausi, tai rytoj jie būtų visiškai kiti.
Kaip užkietėjęs sinefilas žiūriu daug filmų ir ilgainiui pasidariau ne skeptiškas, bet atsargus. Tik nedaugelį galėčiau įvertinti aukščiausiais balais. Lygiai taip pat yra nedaug filmų, kuriuos galėčiau pavadinti siaubingais.
Filmus, kuriuos mačiau aną savaitę Berlyno kino festivalyje, buvo tikrai puikūs, bet ar jie tobuli? Nežinau, norėčiau apie juos daugiau pagalvoti. Nežinau, kaip tai veikia jums, bet norėdamas suvokti filmą, turiu truputį palaukti. Jeigu atsiminimai apie jį sugrįžta po dviejų savaičių ar mėnesio, apie jį kalbuosi su draugais, tai anksčiau 4 žvaigždutėmis įvertintas filmas gali virsti aukščiausia įverintimą turinčiu.
– Minėjote, kad mėgstate ribas peržengiančius menininkus. Ką manote, apie praėjusiais metais nuskambėjusį rusų režisieriaus Ilja Chržanovskio projektą „DAU“?
– Taip, tai labai įdomus projektas, kurio objekto beveik neįmanoma apibūdinti. Viena vertus, tai vienas iš labiausiai stebinančių kada sukurtų filmų. Pastatyti miestą ir priversti aktorius gyventi kitoje istorinėje realybėje ir visa tai nufilmuoti yra nepaprastai įdomu. Ypač autsaideriui, bandančiam suprasti, ką reiškia gyventi Sovietų Sąjungoje.
Neturiu tikslių duomenų, bet sakoma, kad elgesys su „DAU“ aktoriais buvo kvestionuotinas… Ne visas premjeras buvo galima pamatyti, galbūt taip atsitiko dėl projektą persekiojančios kontraversijos? Mano matytuose filmuose ribos buvo stipriai peržengtos, stebėti jį taip pat nebuvo patogu. Bet suprantu, jog tokias emocijas ir turėjo „DAU“ sukelti. Juk stebėjome prievartą ir kankinimus. Nežinau, ką režisierius turėjo paaukoti, kad sukurtų tokį produktą, bet aišku viena – viskas apie „DAU“ yra keista, nuostabu ir nejauku.
Puikiai prisimenu I.Chržanovskio debiutą „4“ (2004). Tai buvo pirmieji metai, kai persikrausčiau į Niujorką, ir pirmasis festivalis, kurį aplankiau šiame mieste. Įprastai pirmiesiems filmams būdingas noras kalbėti kitaip ir „4“ buvo tikrai kitoks. I.Chržanovskis savo antrąjį filmą išleido praėjus daugiau nei dešimtmečiui. Jis beveik 20 metų mąstė apie naują konceptą. Manau, kad vienas svarbiausių dalykų, aptarinėjant šį kūrinį, yra suvokti ambicijos mastą bei tai, kaip jis sukurtas.
