Švedijoje gyvenantis sakartvelų kilmės režisierius teigė, jog šis filmas yra jo meilės laiškas Gruzijai, tačiau premjeros metu Tbilisyje, šis Levo Akino laiškas sutiktas su riaušių policija, vienuolika suimtų asmenų ir vaivorykštės spalvų vėliavos deginimu skambant šūkiams „gėda“ ir „šlovė Gruzijai“. Dauguma šiame filme vaidinančių aktorių yra Sakartvelo Nacionalinio šokio ansamblio nariai, kurie sąmoningai rizikuodami savo karjera, pasakoja mums apie opią homoseksualių žmonių padėtį savo šalyje.
Sovietmečiu suteikus kartvelų šokiui naujas „tradicijas“, padarius jį grubesnį ir mažiau paklūstantį emocijoms, nei jis buvo pateikiamas anksčiau, šokis virsta šalies identitetu, ir taip tampa visuomenės itin aukštinamas. Iš šokio pašalinus plastiškumą, sukuriami taip vadinami „vyriški“ judesiai.
Filmas „O tada mes šokome“ prasideda žinia apie iš Nacionalinio šokio ansamblio išėjusį narį. Jis, kaip sklinda kalbos, buvo užtiktas besimylint su kitu vyru, dėl to žiauriai sumuštas ir uždarytas į vienuolyną. Išaukštinto šokio šešėlyje palikti šokėjai telieka beveidžiais įrankiais jam atlikti. Nesukant galvos dėl šokėjo sunaikinta ateitimi, prasideda pasiruošimas atrankai į laisvą vietą.
Treniruotėms intensyvėjant į jas pradeda eiti Iraklis, kuriam, atvykus iš kito regiono, yra dar svarbiau stengtis įsitvirtinti į šokio grupės hierarchiją ir „vyriškumo“ rėmus. Naujoku susižavi Merabas, tačiau nuo pat pradžių yra aišku, kad šokio grupėje nėra vietos homoseksualiai meilei. Dėl šios priežasties Merabui belieka žavėtis naujoku tik iš šalies. Mintyse jis Iraklį idealizuoja, įsivaizduoja esantį geriausiu grupės šokėju ir nusprendžia iš jo mokytis. Irakliui sutikus padėti Merabui, jie praleidžia vis daugiau laiko kartu ir suartėja. Taip besimokydami šokio vaikinai vienas kitą įsimyli.
Iraklio ir Merabo santykių pradžioje slypi dar Platono aprašytos meilės užuomazgos. Platono „Puotoje“ mokoma, jog meilė turi būti ugdanti; jaunuoliams patariama rinktis vyresnį, kuo išmintingesnį ir tobulesnį mylimąjį, stengtis būti panašiu į jį. Platonas pateikęs idealaus mylimojo pavyzdį – Sokratą – rodo, kokio mylimojo mes visi turėtume siekti. „Puotoje“ Sokratas idealizuojamas, aukštinamas jo protas ir rūpestis jaunuoliais, kuriems jis perdavė savo išmintį.
Platonas kuria tobulo mylimojo simbolį, suteikdamas jam Sokrato kūną. Yra manoma, jog Platonas su Sokratu buvę meilužiai, tad iš šio kūrinio kyla homoseksualios meilės objekto idealizavimo tradicija, kurią perima vėlesni kūrėjai. Jie naudoja garbanotų plaukų ir senovės graikų skulptūrų grožio motyvus, lyg skatindami pastebėti ryšį su Platono „Puota“.
Šiedu vyraujantys motyvai, naudojami ir tokiuose homoseksualios tematikos kūriniuose kaip „Kuprotas kalnas“, „Vadink mane savo vardu“, „Aš nužudžiau savo motiną“. Taigi ir Merabo garbanotų plaukų motyvas nėra vien tik atsitiktinumas. Šitaip mums primenant „Puotą“, išryškėja vyresnio už Merabą Iraklio idealizavimas, pastangos supanašėti su juo, mylimojo draugijoje praleidžiant vis daugiau laiko.
Taigi ir Merabo garbanotų plaukų motyvas nėra vien tik atsitiktinumas.
Filme „O tada mes šokome“ galima rasti dar vieną paralelę su „Puota“: mylimąjį idealizuojantį kūrinį Platonas parašo po Sokrato egzekucijos, jame kritikuoja visuomenės didžiai gerbiamą tragedijos žanrą, vietoje jo giria filosofijos meną, kurio jį mokė Sokratas, kūriniu idealizuoja mylimąjį. Taip pat ir filme „O tada mes šokome“, Irakliui apleidus miestą, į atrankos egzaminą Merabas eina vienas, pasirodymo metu jis sąmoningai nebesistengia atlikti neva tradiciniais laikomų judesių. Taip jis menkina visuomenės gerbiamas ir tradicinėmis laikomas vertybes dėl jų dirbtinumo ir plastišku šokiu pasakoja judviejų meilės istoriją – sudegindamas savo ateitį ansamblyje, jis paskiria šokį Irakliui.
Egzamino metu atlikęs auką, Merabas grįžtą į pasaulį, kuriame socialinių normų spaudžiamas Iraklis veda merginą. Levas Akinas pateikia mums ryškų kontrastą tarp mylimojo idealizavimo ir skaudžios realybės. Šimtmečiu anksčiau homoseksualios meilės idealizavimą ir jos santykį su tikrove aprašė vokiečių rašytojas, Nobelio premijos laureatas Thomas Mannas romane „Mirtis Venecijoje“. Šis kūrinys buvo vienas pirmųjų nuo Antikos laikų, kuriame pasakojama apie pagyvenusio vyro meilę paaugliui, taigi nenuostabu, kad „Mirtis Venecijoje“, kaip ir Levo Akino filmas, savo laiku buvo pasveikintas priešišku nusiteikimu.
Romane iš apoloniškosios Vokietijos į dionisiškąją Italiją[1] poilsiauti atvyksta visoje Europoje gerbiamas rašytojas Gustavas fon Ašenbachas, kuris mano, jog menas gimsta iš racionalumo viršenybės prieš emocijas. Jaučiant Sigmundo Freudo įtaką kūrinio autoriui, pastebime, kad ilgą laiką užgožtas dionisiškasis pradas galiausiai išsiveržia ir pasireiškia stipriau nei įprastai: emocijų užvaldytas Ašenbachas įsimyli keturiolikmetį Tadzio. Ašenbachui įsimylėjus, jis tapatina save su Sokratu, grožisi paauglio garbanotais plaukais, lygina Tadzio grožį su senovės graikų skulptūromis – tekstas nuolat kužda užuominomis apie Platono „Puotą“.
Tadzio staiga tapus emocingojo Ašenbacho mūza, Gustavas bejėgiškai smenga į Tadzio idealizavimo kultą, bet idealus mylimojo paveikslas suteikia ne naivią palaimą, o kančią. Dar esant racionalumo likučiams, Ašenbachas suvokia, kaip pagyvenusio vyro meilė keturiolikmečiui atrodo iš šalies, dėl to jis vengia būti arti Tadzio; jį pasiekti gali tik svajonėse, kuriose paauglį idealizuoja dar labiau. Negalėdamas jo pasiekti, Ašenbacho idealiojo troškimas auga vis smarkiau, su juo ir kančia – Gustavas įkrenta į užburtą idealizavimo ir kančios ratą. Venecijoje sklindant gandams apie marą, Ašenbachas sapnuoja išmirusį miestą, kuriame lieka tik jiedu, tačiau būdamas savo paties susikurto tobulo grožio ir jaunatvės įsikūnijimo šešėlyje, Gustavas jaučiasi senas ir ligotas.
Tadzio besiruošiant išvykti, Ašenbachas aptemusia sąmone gaudo paskutinę progą – paplūdimyje jis ranka siekia Tadzio, bet nuo berniuko sklinda ryški šviesa, Ašenbachui liejasi vaizdas, jis suvokia realybę per miglą, skęsta haliucinacijose, jo kūnas silpsta, sąmonė gęsta, kadaise didis Europos rašytojas tampa apgailėtinu seniu, drebančiu kūnu, kuris, siekdamas šviesos, sudega. Ašenbachui susmukus, Tadzio lyg nepastebėdamas mirusiojo kūno, nueina.
Tarp idealo ir realybės esantis tarpas yra užpildomas iliuzijomis, kurios veda neracionalių veiksmų link, gimdo dionisiškąjį pradą, kurio emocingumas neleidžia blaiviai suvokti tikrovės ir galiausiai atveda iki pražūties. Thomas Mannas ir Levas Akinas iš „Puotos“ kilusiai idealizavimo tradicijai suteikia realizmo, tačiau ir kituose homoseksualios tematikos kūriniuose („Kuprotas kalnas“, „Vadink mane savo vardu“, „Aš nužudžiau savo motiną“) meilės kurstomas idealizavimas galiausiai yra pasmerktas agoniškai išnykti prieš realybę.
Idealas, iš prigimties kažkas nepasiekiamo ir nerealaus, tėra iliuzija, kuri tampa pavojinga, kai yra suvokiama kaip tikrovė. Idealizavimas visada kyla ne iš racionalaus proto, bet yra pagimdytas dionisiškojo prado, dėl to yra emociškai artimas, sunku jį pripažinti netikru. Idealizavimas klesti tik sąmonės viduje, realybė jam nepavaldi, tačiau galiausiai jis neišvengiamiai privalo išlindęs mirti prieš tikrovę, kuri sutraiško idealus, viltis, gyvenimą.
[1] Graikų dievas Apolonas simbolizuoja loginį mąstymą, tvarką ir tyrumą, o vyno dievas Dionisas – emocingumą, chaosą ir instinktyvumą.
