Didžiuoju žiuri prizu Venecijoje apdovanoti „Naktiniai gyvuliai” prasideda scena iš šiuolaikinio meno parodos atidarymo – videoinstaliacijoje šoka apsinuoginusios masyvių formų moterys. Pasidabinusios sirgalių šokėjų atributais, jos juda pagal mums nežinomą ritmą, o sulėtintame kameros judesyje virpa, kratosi, svyruoja riebalų rinkėmis nusėti jų kūnai.
Žvilgsnis nejučiomis krypsta į šalį, tačiau sulig pirmąja scena aplankęs nejaukumo jausmas žiūrovų neapleis dar ilgai. Net prabanga pulsuojanti pagrindinės personažės Susan (akt. Amy Adams) realybė kelia savotišką atmetimo reakciją – turtinga galerijos savininkė, gražuolis jos vyras ir jų finansinės problemos tarpsta šaltuose galerijos ir namų interjeruose, kurių tobulume stypso tokie pat šalti šiuolaikinio meno kūriniai. Šioje sterilioje aplinkoje konceptualizuojama net mirties idėja – sugrįžusi namo Susan žvilgteli į nuotrauką, kurioje taikomasi į žmogų, ir nebyliai pasidžiaugia pavykusiu pirkiniu.
Šioje sterilioje aplinkoje konceptualizuojama net mirties idėja – sugrįžusi namo Susan žvilgteli į nuotrauką, kurioje taikomasi į žmogų, ir nebyliai pasidžiaugia pavykusiu pirkiniu.
Sustyguotą, nors pačiai Susan per gerklę lendančią kasdienybę, sutrikdo buvusio vyro Tonio (akt. Jake Gyllenhaal) atsiųstas knygos rankraštis. Tai jis, prisimindamas Susan nemigą, praminė ją naktiniu gyvūnu (taip, dažniausiai mylimieji vienas kito gyvuliais nevadina – linkėjimai filmo platintojams!), tokiu pat pavadinimu, Nocturnal Animals, paženklino ir jai dedikuotą kūrinį.
Vidury nakties, vyrui išvykus į tariamą komandiruotę, Susan atsiverčia rankraštį ir yra nukeliama į kitą pasaulį, kurio beprasmiškas žiaurumas primena M.Hanekes „Smagius žaidimėlius“ (Funny Games) – nakčia į kelią išvykusią šeimą sustabdo tie, kuriuos išties galėtum vadinti gyvuliais. Jie tyčiosis, gąsdins, naudos prievartą ir smurtą. Negrįžtamai pakeis šeimos narių gyvenimus.
Susan supranta, jog jai šis romanas skirtas neatsitiktinai – tai nelyg metaforiškas jos ir jos buvusio vyro santykių permąstymas, išblėsusių jausmų supurtymas ar net savotiškas kerštas. Tačiau iš vidinio skausmo gimusi istorija intriguoja, ir Susan, nesudėdama bluosto ir kamuojama kaltės jausmo, verčia vieną puslapį po kito.
Iš vienos filmo plotmės į kitą patenkame vis taip pat – matome ką tik skaityti baigusią A.Adams, atlošusią galvą, žvelgiančią išsigandusiomis akimis, nejučiomis liečiančią savo kaklą. Tokie perėjimai kiek nuvalkioti, tarsi iš vadovėlio, o ir jų gausa, ypač pridėjus dar vieną lygmenį – Susan ir Tonio santykių istoriją – ima gerokai varginti.
Net grojant keliais registrais, režisierius viską sudėlioja į lentynėles ir tai daro gal net pernelyg tvarkingai. Skirtingose plotmėse randasi vis daugiau paralelių ir pasikartojančių motyvų, sudėtingame kūrinyje nubrėžiančių kiek per ryškius kontūrus.
Mozaika, kurią mums siūlo Fordas, kaip reta marga – filmas šokinėja ne tik tarp siužetinių linijų ir laiko plotmių, bet ir tarp temų (meilė ir pasitikėjimas, materialinis pasitenkinimas, kūrybinė laisvė, egzistencinė tuštuma) bei žanrų, pinančių dramos ir trilerio elementus. Tačiau net grojant keliais registrais, režisierius viską sudėlioja į lentynėles ir tai daro gal net pernelyg tvarkingai. Skirtingose plotmėse randasi vis daugiau paralelių ir pasikartojančių motyvų, sudėtingame kūrinyje nubrėžiančių kiek per ryškius kontūrus.
Vis dėlto „Naktiniams gyvuliams“ labiausiai trūksta Vienišo Vyro – herojaus, kuriuo patikėtum, kurio dramą išgyventum, už kurio ateitį sirgtum. Susan personažas žiūrovams lieka tolimas net po visų drauge išgyventų nuopuolių ir lūžių, tarsi įdomus, bet įspūdžio nepaliekantis ir iš atminties greit išsitrinsiantis konceptualaus meno kūrinys galerijoje. Susan drama taip ir lieka tik jos vienos drama, tad ir filmo pabaigoje bandant išgliaudyti atvirą finalą, dėmesys krypsta ne Susan, o mums gerokai mažiau pažįstamų, tačiau, paradoksalu, artimesnių personažų link.
Tik vieno dalyko iš Fordo neatimsi – estetikos pojūčio. Kai stringa kitos kūrinio dalys, kai imi svarstyti, ar ši smagi, bet chaotiška dėlionė ras savąjį išrišimą, „Naktinių gyvulių“ estetika niekada nenuvilia – preciziškai sukomponuotuose kadruose (operatorius Seamus McGarvey), užliejamuose Abelio Korzeniowskio muzikos, slypi tas T.Fordo kinas, kurį pasaulis pamilo prieš septynetą metų. Naujausias režisieriaus darbas tik patvirtina – Fordas išties turi autorinį žvilgsnį, o tai, be jokios abejonės, visad yra laimėjimas.